„Kai užaugsiu ir jausiuos nesaugiai, pakaks vienos minutės, tos tamsos prieš pačią spektaklio pradžią, kol atsivers uždanga arba įsišvies pirmoji spektaklio scena, tos vienos akimirkos, kad aš vėl pasijusčiau esanti namie. Ir tada man vėl, anot tėčio, „viskas bus gerai“.
Dovilė Zelčiūtė
„Dovilės Zelčiūtės Augau teatre – literatūrinė autobiografija, šypsninga pirmosios meilės istorija, autorės intelektualinio, dvasinio brendimo ištakos. Galima skaityti ir kaip tam tikros epochos metraštį, ir kaip romaną, ir netgi kaip atskiras išbaigtas, jaukias noveles. Gyvenimas regimas kaip teatras, teatras – kaip ribinės situacijos erdvė su savo karaliais, pranašais, pajacais ir varguoliais – tam tikro laikotarpio Kauno dramos teatro aktoriais, jų šeimomis. Pasaulis teatro artistų vaiko, gavusio „kitos realybės skiepą“, akimis. Rašyta su meile ir pagarba, į praeitį pažvelgta brandaus žmogaus žvilgsniu, o tai, kas paauglei atrodė pasaulio pabaiga, dabar dažnai kelia šypseną. Tiesa, motiniškai jautrią, atsargią, tekste apskritai gausu gero humoro. Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ tiesiog įdomu skaityti, o tai reta, vadinasi, gerai parašyta, meistro darbas.“
Donaldas Kajokas
Ištrauka iš knygos: „Mama veža mane rogutėmis į teatrą. Žaliakalnio kalnas, keliaujame iš Zarasų gatvės. Nusileidžiam nuo žiemos kalno. Mama traukia roges per apsnigtą miestą, Mano keliai apsukti šiltu mamos megztu apklotu, ji skuba į repeticiją. Mes skubam. Aš visa gerkle dainuoju, beveik rėkiu: „Tū-ru, tū-ru, nerandu durų… Prifikau kelnes, smirdu kaip velinias…” Mama juokiasi, ji pati yra žaisminga ir išdykusi. Tokia ir visą gyvenimą, nepaisant nieko. O į mus jau žiūri žmonės.”
