Rinkinyje Jotvingių mišios spausdinami žymaus lietuvių poeto ir vertėjo Sigito Gedos eilėraščiai, parašyti 1985—1996 m.Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas.
Gimė 1943.02.04 Pateruose, Lazdijų raj. Mirė 2008.12.12 Vilniuje.
1966 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1967-1976 m. dirbo „Mūsų gamtos“ redakcijoje; atleistas vertėsi rašydamas pjeses vaikams, scenarijus, straipsnius. 1988-1990 m. LRS atsakingasis sekretorius, nuo 1992 m. „Šiaurės Atėnų“ literatūros skyriaus redaktorius. Gyvena Vilniuje.
Nuo 1967 m. – LRS narys.
Eilėraščiai iš knygos „JOTVINGIŲ MIŠIOS“
Šunsnukis ir Beprotėlė
„SAPNAS, kuriame nuolat kartojosi frazė…“
Mačiau
Kur skregždžioji, skregždele?
Naminė degtinė
Lokės pasaka
50 arogancijos metų
Anoniminė pauzė
Freska geležinkelio stotyje
Laiškas be pašto ženklelio Neaiškus skelbimas
Kuomet dunksteli kibiras
Prijaukinto kurmėno mirtis
Pozuotojų studijoj
Nuodingi vaisiai
Šermenų parduotuvėj
Į kovo pradžią
Jotvingių mišios
Kilnioji apgavystė
Straipsnyje “Slaptieji sielų suokalbiai” (1983 m.) poetas kalba apie save ir savo kūrybą.
“Dabar susimąstydamas, kodėl aš rašau, dažnokai pats sau atsakau: kad galėčiau ištverti. Dvasinių krizių metu žmogui ima byrėti jį supančio pasaulio darna, prapuola tasai vienijantis, įvardijantis ir įprasminantis jausmas. Tuomet – atasvarai – norisi iš naujo suvienyti kosmosą… Vėl naujas žodis, tačiau nuo seniausių laikų suvienyti kosmosą, net ir nežinantiems ir nejaučiantiems, ką jie daro, buvo svarbiausia.”
Sigitas Geda
“Geda nesiremia meno kalba, išvystyta iš visuotinės literatūros pavelde jau nusistovėjusių prasminių struktūrų ir jų santykiavimo taisyklių. <…>
Žodžiai ir žodžių iškraipos, daiktai ir daiktų groteskos knibžda ir murdosi toje pakrantės zonoje tarp tobulos vizijų jūros ir jau tvirtai pasakytos žemės, ieškodami prasmingų tarpusavio santykių, iš kurių ir išaugtų nauja poezijos gyvybė.”
Rimvydas Šilbajoris, slavistikos profesorius, Ohio universitetas, Columbus
MAČIAU:
Anksčiau taip pat mačiau, tačiau kažkaip
neįsidėmėdavau, o šitą rudenį tikrai, tikrai
mačiau,
kaip žmonės kasasi į žemę, nužerdami
nugeltusius lapus. Paskui atsigula į tokią keistą
dėžę. Neužsikloja. Kiti ateina dar, padėdami
įlįsti. Kunigas su kryžium ir stula, ir giesmės,
lapai, kaukšt kaukšt (gal ausyse) plaktukas.
Ir – vėl užsižeria tais lapais, pasidėdami –
pauostymui gėlių.
1995.IX
