Šioje Marko Fisherio esė tyrinėjamos dvi skirtingos, tačiau tarpusavyje susijusios kategorijos – keistybė ir šiurpas. Nors abu reiškiniai dažnai siejami su siaubu, Fisheris parodo, kaip keistybė ir šiurpas transcenduoja siaubo ir baimės patirtį, atverdami erdvę susidūrimui su išorybe, slypinčia už įprasto suvokimo, mąstymo ir patirties ribų.
Analizuodamas H.P. Lovecrafto, H.G. Wellso, Margaret Atwood ir kitų įtakingų rašytojų tekstus, grupės „The Fall“ dainas ir Andrejaus Tarkovskio, Davido Lyncho, Stanley Kubricko filmus, Fisheris atskleidžia, kad šių (ir aibės kitų) autorių kūrinius persmelkiantys keistybė ir šiurpas daro kur kas daugiau, nei tik kelia nerimą – šios kategorijos kviečia mus susidurti su ribiniais egzistencijos reiškiniais ir siūlo gilias įžvalgas fundamentaliausiems metafiziniams klausimams apie būtį ir nebūtį.
