1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mankowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą mergaitę.
Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas „Vilnietiškas detektyvas“ – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Slowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Jozefas Mackiewiczius, Stanislawas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.
„Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.“
Istorikas Povilas Andrius Stepavičius
