Vos įžengęs į kūrybos pasaulį, Mačernis ryžosi rašyti įspūdingo užmojo epines poemas, filosofinę pasaulio sandarą aiškinančius eilėraščių ciklus, „Žmogiškąją komediją“, aprėpiančią gyvenimo dramą nuo gimimo iki mirties, nuo pasaulio sutvėrimo iki asmenybę pakeitusio susitikimo su mylimąja. Kūryba kaip vizija sprogdino Mačernį iš vidaus – jis rinkosi prometėjišką genijaus kelią, kuris jam buvo per sunkus, psichologiškai alinantis. Ištroškęs „didelio ir vienkartinio gyvenimo“, apmąstęs nepasiekiamas metafizines „skausmo platumas“, jis vis dėlto liko autentiškas žemininkas, puikiai supratęs, kad lietuvių kultūros kelias į Vakarus dar tik pradėtas, kad šiame kelyje teks nuolat skelbti literatūros kaip estetinės vertybės imperatyvą, vis iš naujo atkūrinėti „normalią vertybių gradaciją“, kreiptis į XXI a. skaitytojus amžinai jauno „aukštųjų akimirkų“ ieškotojo balsu.
Vytautas Mačernis tapo žemininkų kartos pradininku, neišėjusiu išeiviu, tuo, kuris liko neperžengęs ribos, mitologizuotas amžinai jaunas poetas – tautinio kultūros kanono būtinoji figūra. Jau pirmąjį pomirtinį poeto kūrybos rinkinį Vizijos (1947) puošė Vinco Petro Aleksandravičiaus idealizuotas grafinis atvaizdas, įžangai pasirinktas hagiografinį pasakojimą įtvirtinantis Alfonso Nykos- Niliūno eilėraštis „Marche funėbre Vytautui Mačerniui”. Leidėjui Vytautui Sauliui atrodė svarbi ir leidybos vieta – Amžinasis Miestas, susiejantis poetą su jo apmąstytomis Antikos ir Renesanso epochomis, su praeities šiaurės kraštų poetais, kuriems Roma buvo būtinasis Grand Tour maršruto orientyras; svarbu ir tai, kad „Dieviškosios Komedijos tercinos jam skambėjo gimtąja Dantės kalba“. Anuomet poeto mitas buvo sąmoningai steigiamas siekiant iš-saugoti jį aktualiajame literatūros lauke; šiandien atsivertę poeto knygą ieškome autentiškos minties, mėginame atkurti autorinę redakciją, atsigręžiame į rankraščius, svarstome nuorašų patikimumo klausimus.
Mitologizacijos rūką turėtų prasklaidyti geresnė pažintis su kūryba, ypač – raštų rinkinys, parodantis visą tekstų korpusą, atskleidžiantis kūrybinės programos integralumą, nuoseklią evoliuciją, kurią tragiškų lūžių epochoje išgyveno atkaklus, pažinimo ribų siekęs, vien į „aukštąsias akimirkas“ savo dėmesį sutelkęs poetas.
