Garsaus austrų rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kaip ir geriausios šio autoriaus novelės, gvildena painų žmogaus jausmų ir minčių pasaulį bei dvasiniame gyvenime iškylančias moralines dilemas.
Pagrindinis romano veikėjas – jaunas išvaizdus leitenantas vakarėlio metu pakviečia šeimininko dukrą šokiui, nepastebėjęs, jog ji negali vaikščioti. Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos ir meilės atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.
Romane, kaip ir visoje Zweigo kūryboje, apstu nežabotos vidinės priešpriešos, aistrų, nusivylimų ir nenuilstamos vidinio pasaulio kovos: „Aš joju priešaky. Joti baisiai man patinka. Junti, kaip kunkuliuojantis kraujas tau staigiais tvinksniais kyla iš kojų, srūva per visą, dar neįsitempusį kūną gyvybinga šiluma, o tuo tarpu šaltas vėjas švilpia pro kaktą ir skruostus. Nuostabus ryto oras! Jis dar kvepia nakties rasa, išpurentos žemės alsavimu, žydinčių laukų aromatu, ir kartu pro tave lekia šiltas garas, besiveržiantis iš plastančių žirgo šnervių. Kiekvieną ankstų rytą toks šuoliavimas suteikia man daug džiaugsmo; jis taip maloniai išjudina sustingusį, miegūstą kūną, jog ryto blausa išnyksta lyg slogus rūkas vėjyje; aš pasijuntu lengvas kaip pūkelis, krūtinė nejučia išsiplečia ir praviros lūpos geria švilpiantį orą. <…> Bet šį kartą tarsi kokia nematoma ranka timptelėjo man pavadžius: aš staiga kai ką prisiminiau. Turbūt netikėtai pamačiau kairiajame horizonto pakrašty baltą dvaro rūmo ketvirtainį, parko medžius, bokšto stogą ir tarsi kulka mane pervėrė mintis: o gal kas nors tave iš ten stebi! Kas nors, ką tu įskaudinai savo šokių aistra, o dabar vėl skaudini jojimo aistra. Kažkas paralyžiaus sukaustytomis kojomis, kam turėtų būti pavydu, matant kaip tu lengvai it paukštis skrendi raitas ant savo žirgo. Šiaip ar taip, staiga man pasidaro gėda, kad galiu lyg patrakęs lėkti laukais, gėda to grynai kūniško džiaugsmo kaip kokios nederančios privilegijos.“
„Širdies nerimas“ – romanas, kuris traukte įtrauks nuo pirmųjų knygos eilučių. Meilė be atsako ir begalinis kančios jausmas – įtampa ir drama, kurią meistriškai kuria romano autorius kiekviename knygos puslapyje: „Būdamas jaunas ir neprityręs, aš ligi tol vis maniau, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra meilės troškimas ir ilgėjimasis. Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad yra dar kita, galbūt netgi nuožmesnė kančia, negu ilgėtis ir trokšti meilės, būtent: būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros. Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus ir žinoti, kad tu niekuo negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos. Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes ji yra ne tik savo kančios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kaltės. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia.“ S.Zweigas įkvepia permąstyti žmogaus moralės principus: ištikimybę, atsakomybę, užuojautą, atvirumą. Bene pagrindiniais „Širdies nerimo“ leitmotyvais tampa užuojautos ir kaltės dualumas, nepertraukiama jausmų kova, dvilypumas, kankinantis vidinis maištas, kurį skaitytojas patirs kartu su pagrindiniu romano herojumi: „Mums gydytojams tenka pastebėti, kad tokie psichiniai slopinimai dažnai pasireiškia žmonėms, kurie iš pažiūros atrodo visiškai normalūs. Tiesa, aš niekada nesuprantu tų vyrų, kuriems mažiausias moters defektas sukelia savotišką idiosinkraziją, bet tokių vyrų yra labai daug; vos tik jie pamato ant moters kūno kokį apgamėlį, didumo sulig piršto dėjimu, tuoj jiems pasidaro nebeįmanomas joks erotinis bendravimas.
