Vaikas norėjau tapti archeologe (buvau tiesiog apžavėta Odisėjos ir Iliados bei H. Schliemanno atradimų). Bet kai išgirdau, kad nėra tokios specialybės universitete, pasukau į rašymą, – pasakojo Nijolė Miliauskaitė, jau išleidusi savo poezijos rinktinę. Pasakyta be jokio patoso: pasukau ne į poeziją, ne į literatūrą – į rašymą. Miliauskaitė mokėjo kalbėti ir gyventi nesureikšmindama nei savęs, nei savo kūrinių, tačiau jie savaime tapo kanoniniais XX a. pabaigos lietuvių poezijos tekstais.
Reikia pabrėžti, kad poetės ankstyvosios jaunystės susižavėjimas archeologija nebuvo atsitiktinis. Eilėraštyje ji atsargiai nuvalo dulkes nuo atkastų atsiminimų, gyvenusių, jau kieno sukurtų ar pačios įsivaizduotų žmonių likimų bei įvykių, visus juos prasmingai sudėlioja, palikdama prasišviečiančią interpretacijų galimybę. Eilėraštis juk iš tiesų yra didelio gyvenimo teksto fragmentas. O archeologai žino: iš nuvalytų, išmintingai sudėliotų fragmentų formuojasi galėjusio būti gyvenimo atvaizdas, kurį reikia mokėti perskaityti ir suprasti.
Šioje knygoje eilėraščiai atrinkti iš pačios poetės sudarytos rinktinės Sielos labirintas. Tik rytietiško detalių lakonizmo eilėraštis kelios raudonos erškėtuogės… – iš rinkinio Uždraustas įeiti kambarys.
