Šiame veikale „Antropologija pragmatiniu požiūriu” Kantas, vadindamas savo antropologiją pragmatine, skiria ją nuo „fiziologinės antropologijos“, tiriančios tai, kuo „žmogų padaro gamta“.
Pragmatinės antropologijos objektas – tai, kuo žmogus, kaip laisvai veikianti būtybė, „pats save padaro“, ji sutelkia dėmesį į tas žmogaus savybes, kurios daugiau ar mažiau priklauso nuo jo valios.
Kantas analizuoja žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį ir patį save, aptaria žmonių charakterių ypatybes, jų polinkius, juos valdančias aistras ir afektus, gvildena, kas žmogui kliudo arba padeda realizuoti jo, kaip protingos būtybės, esmę. Teorinius samprotavimus jis papildo daugybe pavyzdžių ir praktinių patarimų.
Veikiausiai daugumai mūsų Kantas tėra protų kritikų autorius, pedantas, moralistas, gal net – anemiškas asketas, užsisėdėjęs prie knygų (nebent tikėtume Monty Python dainele). „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ leis pažvelgti į Kantą kiek kitaip.
Žinoma, joje yra šiandien komiškai ar net absurdiškai skambančių pasvarstymų ar „perlenktų“ pamokymų. Kaip ir daug be galo tikslių, laikui nepavaldžių įžvalgų. Todėl skaitant šią knygą nori nenori virstama antropologais, stebinčiais, kas kinta žmogiškuose papročiuose ir pasaulėžiūroje, o kas – pretenduoja į „žmogiškosios prigimties“ statusą. Čia Kantas pasirodo, beje, ir kaip to meto mitų griovėjas, o jūs patys galėsite išsklaidyti vieną kitą iliuziją apie jo asmenybę ir požiūrį į juslumą.
Veikale rasite daugybę medžiagos jo filosofinėms pažiūroms papildyti: pastebėjimų apie išorinius ir vidinius jutimus, afektų bei aistrų klasifikaciją ir aptarimą, taip pat – vidinės žmogaus būsenos aprašymą remiantis jo išorine būsena. Pastaroji apima asmens, lyties, tautos, rasės ir rūšies charakteristikas.
Tai trūkstama detalė Kanto ir jo filosofijos išbaigtam paveikslui. Drauge, reikia pripažinti, – smagus skaitinys. Reikia intrigos? Skaitydami sužinosite, kokią prasmę Kantas įžvelgė rūkyme, ką manė apie alkoholį bei įvairiausias kitas psichotropines medžiagas. Ir ką bendra turi raganos, hocuspocus bei mišios. Kodėl filosofuojančiam mokslininkui nesveika valgyti vienam. Apie tai, kokių pokštų Londone prikrėtė vokiečių muzikas Heideggeris, ir gausybę kitų dalykų.
Verta paminėti, kad ši knyga – paskutinis šviesaus atminimo profesoriaus Romano Plečkaičio vertimas, užbaigtas Ramutės Rybelienės. O tai – neabejotinas kokybės ženklas.
