Romanas parašytas Pirmojo pasaulinio karo metu, tuomet kai Hesę kamavo dideli dvasiniai sukrėtimai, slėgė Europoje vykstanti masinė beprotybė, kai daugelis kitų didžių mokslo ir literatūros protų pritarė šioms skerdynėms, palaikydami savo valstybių puses.
Hermaną Hesę visada domino idėjų, o ne daiktų pasaulis, dvasios, o ne materijos sfera. Tad ir Demianas yra sielos biografija, knyga apie tapatumo paieškas, apie asmens tapsmą asmenybe. Šiai permainai, kaip teigia autorius, yra tik vienas būtinas dalykas – ištikimybė sau – ir tik vienas didelis priešas – prasmės netekusios taisyklės, sąstingis, miesčioniškumas.
Hermanas Hesė – vokiečių – šveicarų poetas, dailininkas. Gimė Kalve, Vokietijoje, misionieriaus šeimoje. Keletą metų pasimokęs gimnazijoje, jis perėjo į Maulbrono vienuolyne įsikūrusią evangelikų teologijos seminariją, tačiau čia ištvėrė tik vienerius metus. Hermannas pabėga iš vienuolyno, po mėginimo nusižudyti gydomas ligoninėje. Pabandęs ir metęs mokslus pas laikrodžių fabriko mechaniką, jis pradėjo mokytis knygų pardavėjo amato Tiubingene. Besimokydamas vakarais labai daug skaitė romantikų kūrinių, be to, pats bandė rašyti.
Pirmieji H. Hesses eilėraščiai išspausdinami žurnale „Deutsches Dicterheim“. 1898 metų rudenį pasirodė jo pirmoji eilėrasčių knyga, po metų antroji. Netrukus jis persikėlė į Bazelį ir dirbo knygyne bei antikvariate, retkarčiais keliaudavo po Šveicariją, nuvykdavo į Italiją. Apsakymas „Pėteris Kamencindas“ susilaukė pirmos didelės literatūrinės sėkmės ir suteikė galimybę pradėti laisvo rašytojo gyvenimą. Grįžęs iš kelionės po Indiją, jis 1911 m. su šeima persikėlė į Berną. Prasidėjus I Pasauliniam karui, be rašytojo darbo užsiėmė visuomenine veikla ir 1914–1919 metais rūpinosi vokiečių karo belaisvių globa. 1916 metais, mirus H. Hesses tėvui, rašytoją ištinka gili krizė, jis daug laiko praleidžia gydydamasis sanatorijoje, taikomas psichoteropijos metodas – pokalbiai su Jozefu Langu – Karlo Gustavo Jungo mokiniu. Nuo 1919 m. iki savo mirties daugiausia gyveno Montanjoloje, o nuo 1923 m. turėjo Šveicarijos pilietybę.
„Svarbu rasti savo likimą, ne bet kokį, o savo, ir ryžtingai išgyventi jį savyje visą ir iki galo. Visa kita – netikra, visa kita – bandymas šito išvengti, bailus grįžimas prie minios idealų, prisitaikymas ir savų gelmių baimė.“
Kelios citatos:
„Nebėgantys paskui minią žmonės – visur retenybė.” (172 p.)
„O žmonės visada nori, kad ir patogu būtų, ir kad liktų teisūs.” (41 p.)
