Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras Vilniuje kartu su Mažosios Lietuvos fondu, veikiančiu JAV (Čikagoje) ir Kanadoje, parengė ir išleido Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną anglų kalba – Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor. 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje surengtas leidinio pristatymas. Vakaro programą vedė LMA viceprezidentas prof. habil. dr. Domas Kaunas. Mintimis apie naująjį leidinį, apibendrinantį bei papildantį Mažosios Lietuvos enciklopedijos keturtomį, dalijosi LELB vyskupas Mindaugas Sabutis, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, šių metų Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas dr. Vaclovas Bagdonavičius, istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė, Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja, kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, vertėja Diana Bartkutė-Barnard. Prelegentų pasisakymus papildė ir kiti vakaro dalyviai.
Žinyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos Fondo pirmininkai †Vilius Algirdas Trumpjonas (1936-2012) ir prof. Jurgis Arvydas Anysas, turinį formavo Redakcinė kolegija, vadovaujama jos pirmininko ir vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei Redakcinės kolegijos prezidento, akademiko prof. Zigmo Zinkevičiaus. Rengimo grupei vadovavo Danutė Valentukevičienė. Straipsnius rašė 107 autoriai ir mokslinių redaktorių kolektyvas, į anglų kalbą vertė trys vertėjai. 656 puslapių gausiai iliustruota (daugiau nei 900 iliustracijų) knyga išleista 1000 egz. tiražu.
Žinyną sudaro trys dalys. Pirmojoje pateikta bendro pobūdžio informacija apie krašto istorinę raidą, pabrėžiama lietuvininkų veikla, jų pastangos išsaugoti savo tautinę tapatybę. Daug vietos skirta kultūriniam gyvenimui, ypač švietimui, religijai, spaudos leidybai, dailei, etninei kultūrai. Antrojoje dalyje abėcėlės tvarka pateikiami miestų, miestelių ir gyvenviečių aprašymai, trečiojoje – iškilesnių krašto žmonių biogramos. Yra asmenvardžių, vietovardžių ir dalykų rodyklės. Žinynas skirtas kiekvienam, besidominčiam Rytų Prūsija, Mažąja Lietuva ir mūsų regiono istorija bei kultūra.
Reiktų pasidžiaugti, kad tai jau antras rimtas bendras šių dviejų leidėjų projektas, skirtas Mažajai Lietuvai. Neseniai lietuviškai skaitančioji visuomenė gavo išsamią, didelės apimties keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopediją, kurią Vilniuje leido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (vėliau – centras). O jos atsiradimą inicijavo, didžiąja dalimi finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė Mažosios Lietuvos Fondas, nuo 1985 metų veikiantis JAV ir Kanadoje. Ši enciklopedija tapo didžiausiu ir reikšmingiausiu Fondo remtu ir kartu su Lietuvoje dirbančiais Mažosios Lietuvos tyrėjais bei leidėjais įvykdytu bendru projektu, kurio iniciatorius ir pagrindinis tvarkytojas iki mirties buvo žinomas mažlietuvis, prof. dr. Vilius Pėteraitis, 1914 m. gimęs Vaidauguose, netoli Klaipėdos, gyvenimo kelią užbaigęs 2008 m. už Atlanto, Toronto mieste.
Prisimenu, kaip Mokslų Akademijoje per šios enciklopedijos pristatymą, daugelis kalbėjo, kad ties ją sustoti negalima, būtina kažką panašaus išleisti ir kitomis kalbomis. Ir motyvacija buvo svari: Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą dabar administruoja trys šalys, kiekviena turėdama savų interesų, lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, na, ir kiti, žvelgia į tą kraštą per savo mąstymo prizmę. Tarptautinę reikšmę turintis objektas kelia suprantamą smalsumą, kurio viena enciklopedija, nors ir išsamia, bet išleista tik lietuvių kalba, nepatenkinsi. Būtina į skaitytoją prabilti ir pasaulyje populiariomis kalbomis.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (direktorius Rimantas Kareckas, jo pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis) ir ėmėsi iniciatyvos anglų kalba išleisti Mažosios Lietuvos žinyną. Šiame kelyje jie turėjo ir nuoširdžius sąjungininkus. Žodyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos Fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, jam mirus – prof. Jurgis Arvydas Anysas. Žinyno turinį formavo Redakcinė kolegija, vadovaujama jos pirmininko ir vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei Redakcinės kolegijos prezidento prof. Zigmo Zinkevičiaus. Redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi Antanas Račis, Algirdas Matulevičius, Danutė Valentukevičienė, Vytautas Kaltenis, Vytautas Gocentas, kiti.
Daug vietos skiriama kultūriniam gyvenimui, ypač švietimui, religijai, spaudos leidybai, dailei, etninei kultūrai. Atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė visos Lietuvos kultūrai. O ji buvo tikrai nemaža. Mažojoje Lietuvoje pasaulį išvydo pirmoji lietuviškas knyga, pirmoji lietuvių gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, pirmoji poema, pirmoji dainų šventė ir pan. Čia gyveno, dirbo ir kūrė Martynas Mažvydas, Liudvikas Gediminas Rėza, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, kiti garsūs žmonės, iš čia lietuvišką sąmonę žadino „Aušra”, „Varpas”. Apie tai rašo profesoriai Eduardas Gudavičius, Zigmas Zinkevičius, Domas Kaunas, Gintaras Beresnevičiaus, Darius Petkūnas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška, kiti.
Žinyne plačiai aprašoma Klaipėdos krašto istorija ir ekonomika. Klaipėdos (vokiškai – Memel) istorija sudėtinga, įvairiai traktuojama, yra net teigiančių, kad Klaipėdos vardas – tai lietuvių sugalvotas naujadaras. Todėl, manau, kad būtų geriau, jei į žinyną būtų įdėtas ir Casparo Hennebergerio „Prūsijos žemėlapis” ((Prussia vetus, iš „Alt und Neus Preussen”), pasirodęs 1684 metais Frankfurte ir Leipcige, kuris įdomus tuo, kad manding pirmą kartą Klaipėdos miestą įvardija ne Memeliu, bet Cleypeda.
Antroje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai – 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei, Šilutei, Ragainei, daug įdomių faktų galima rasti straipsniuose, skirtuose Įsručiui, Gumbinei, Labguvai, Juodkrantei, Nidai, Pagėgiams, Priekulei, Pyliavai, Tepliuvai, kitiems Mažosios Lietuvos miestams, miesteliams ir garsesniems kaimams.
Trečioje žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje iki 1945 gimę, gyvenę ir veikę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs veikėjai. Šioje dalyje stengtasi pateikti kuo daugiau lietuvių kilmės ar lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.
Žinynas išėjo solidus, 656 puslapių, jame daugiau kaip 900 iliustracijų, gausu retų ir įdomių nuotraukų, daug žemėlapių. Pateikiama bibliografija, yra asmenvardžių, vietovardžių, dalykų rodyklės. Visa tai padės skaitytojui geriau orientuotis šioje informacijos gausoje.
Šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis – tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų – prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nors nustatyti šios teritorijos ribas, ypač pietinę, yra nelengva. Leidėjų pateiktuose Mažosios Lietuvos žemėlapiuose yra nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone tiksliausiai šią ribą 1989 metais pavaizdavo dr. Algirdas Matulevičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį.
Apie daktarą Algirdą Matulevičių čia reikėtų pakalbėti plačiau. Šiame žinyne yra net 23 straipsniai, kuriuos parašė A. Matulevičius. Mažąja Lietuva jis susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus universitete. Mokslinėse konferencijose Maskvos, Kijevo, Odesos, Novosibirsko, Tartu universitetuose jis skaitė pranešimus apie lietuvių tautinio sąjūdžio XIX a. II pusėje spaudą – „Aušrą”, „Varpą”, apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos intelektualų bendradarbiavimą. Šia tema pirmasis parašė diplominį darbą, o 1973 m. apgynė daktaro disertaciją iš Mažosios Lietuvos 1701-1807 metų laikotarpio istorijos, lietuvių (mažlietuvių) ir vokiečių tautinių santykių. Net nuo 1972 m. jis rengia lietuviškas enciklopedijas. Be dviejų monografijų, į kitas knygas, tęstinius mokslinius leidinius, periodinę spaudą, įvairias enciklopedijas parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių.
