„Šiaip ar taip, montažas turi dvi neatsiejamas funkcijas: pasakoti ir ritmiškai apibendrinti pasakojimą. Remdamasis šiomis dvilypėmis funkcijomis, savo VGIKo mokymo programose ir ankstesniuose straipsniuose montažo tipus klasifikuoju į du „stulpelius“. Viename iš jų nagrinėjami pasakojamojo (vaizduojamojo) montažo porūšiai. Kitame – to, kaip gali kisti apibendrinantis vaizdinis montažo vaidmuo, porūšiai, tokius pokyčius suvokiant kaip keičiančius ritminį pradą, kurį anksčiau apibūdinome kaip netampančio abstrakcija apibendrinimo ribą.“
Sergejus Eizenšteinas (1898-1948) – vienas svarbiausių XX a. kino kūrėjų ir teoretikų. Jo filmai „Šarvuotis „Potiomkinas“, „Spalis“, „Aleksandras Nevskis“, „Ivanas Rūstusis” ir kt. – pasaulinio kino klasika, padariusi įtaka ne tik konkretiems režisieriams, bet ir supratimui, kas yra kinas kaip savitas mastymo būdas ir meno rūšis. Eizenšteino daugiatomio teorinio palikimo centras – svarstymai apie montažo esmę ir galimybes. 1937 m. parašyta, bet likusi nebaigta knyga „Montažas“ – tai montažo formų istorija, teorija, konkrečių priemonių sąvadas ir jų analizė.
