Monografijoje gilinamasi į psichopatologijos pozityvistinės sąvokos formavimąsi XIX a. ir sparčią jos „estetizaciją“ XX–XXI a., taip pat iš dalies atkreipiant dėmesį ir į priešingus – estetikos „psichopatologizacijos“ procesus. Neklasikinės filosofijos, meno filosofijos problematika, neuropsichiatrijos, psichiatrijos, psichologijos, psichoanalizės, psichoterapijos, estetikos teorinėse paradigmose keliami klausimai knygoje analizuojami istoriniu, instituciniu, konceptualiu aspektais. Kitaip sakant, gilinamasi į specifinių sričių sąveikos, taigi epistemologinės (vertybinės žinojimo sampratos) ideologijos klausimus. Autoriaus nuomone, psichopatologijos „suestetintos“ sąvokos veikmę alternatyviose meno sistemai teorinėse-institucinėse terpėse galima vadinti kvaziestetine veikme.
