Paskutinį savo romaną „Sala“ (1962; pirmas liet. leidimas 2007) A. Huxley rašė penkerius metus, o apmąstymai truko dešimtmečius. Pasak paties autoriaus, „darbinė medžiaga“ apėmė graikų istoriją, Polinezijos antropologiją, kinų ir indų budistinius tekstus, farmakologijos, neurofiziologijos ir psichologijos studijas, taip pat poeziją, kelionių aprašymus, politinius komentarus bei švietimo doktrinas ir pokalbius su įvairiausiais žmonėmis.
Romane, pasakojama apie vieną Ramiojo vandenyno salų, kurioje jau 120 metų klesti taika bei ramybė. Tačiau sala sulaukia ją supančio pasaulio pavydo ir priešiškumo. Ruošiamas sąmokslas ją užimti. Vis dėlto pagrindinis jo vykdytojas, žurnalistas Vilas Farnabis, pagyvenęs tarp salos žmonių, yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį. Permastęs savo vertybes jis įgyja gyvenimo džiaugsmo bei vilties.
Čia nerasime nei ciniško šaipymosi, nei moralizavimo, nei sistemingo filosofinių idėjų dėstymo: žinios pateikiamos žaismingu, neįkyriu stiliumi. Paloje neišgirsime niūrių minčių apie mirtį ir beprasmybę, čia vaikai nuo mažens mokomi džiaugtis kasdienybe. Tiesa, godus išorinis pasaulis paskelbia salai karą dėl naftos. Bet ne čia esmė. Romano tikslas – parodyti tiems, kurie pavargo nuo šiuolaikinio pasaulio ir nori neskausmingai pasiekti laimę, kad viskas yra įmanoma. Tereikia pasiryžti mąstyti kitaip.
„Sala“ – tai savotiška „Puikaus naujo pasaulio“ atsvara, geroji utopija. Su būdingu jam kruopštumu rašytojas vaizduoja salos gyvenimo tikrovę, atskleisdamas laisvų ir sąmoningų asmenybių egzistencijos pagrindus, jų lūpomis perteikdamas psichoterapijos technikas ir bebaimį idealizmą, „cituodamas” Palos religinių-filosofinių traktatų ištraukas. Autorius labai išsamiai paaiškina, kokiu būdu tokia visuomenė sukuriama: paprastu ir ironišku stiliumi samprotauja apie gerumą ir laisvę, vaikų auklėjimą ir gyvenimo patirtį, homoseksualumą ir lyčių santykius, žmogaus sąmonės galimybes ir prisitaikėliškumą.
Paskatinti šio romano, septintajame dešimtmetyje keli šimtai žmonių Kalifornijoje susibūrė į bendruomenę „Island Foundation“ – ji siekė gyventi pagal A. Huxley išgalvotos Palos kultūros principus. Be to, Kalifornijoje įsikūrusiame Esaleno institute A. Huxley dėstytos paskaitos apie žmogaus galimybes atliko lemiamą vaidmenį Žmogaus galimybių judėjimo [Human Potential Movement] susiformavimui.
Aldous Huxley (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų menininkų, Europos modernizmo kūrėjas, poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas, garsiojo romano „Puikus naujas pasaulis“ autorius, pacifistas, eksperimentuotojas, siekęs praplėsti žmogaus suvokimo ribas. Kritiškai vertino intelektualų ir menininkų gyvenimą, parodė autentiškų vertybių stygių, moralinį nihilizmą, snobiškas madas ir tuščias ambicijas.
