Šuo vaiduoklis – nuo šiol ne tik Jimo Jarmuscho filmas, bet ir debiutinis aktyvios jaunosios kartos poetės Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinys. Jame intensyvi, fragmentiška ir tamsi poetika, vaikystės ir paauglystės patirtys, prisiminimai – menkos, bet reikšmingos detalės, sudarančios asmens tapatumą. Poetės kūryboje vaizduojami asmenybės vystymuisi reikšmingi procesai, šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas nerimas, susvetimėjimas ir nutolimas, ryšys su aplinkiniais. Ryškus domėjimasis žmogaus vidumi, gilesniais psichikos reiškiniais, (ne)sąmoningumo sfera, bet ties tuo „Šuo vaiduoklis“ nesustoja – siekiama apčiuopti bendresnį socialinį sluoksnį.
Anot rašytojos Saros Poisson, „[s]ekti paskui Uršulės Toleikytės „Šunį vaiduoklį“ – patirti kalbėjimo ir tylos akistatą, gauti smūgiuojantį bučinį tiesiai į lūpas. Tai – susitikimas su nežmogiška ar viršžmogiška poetine būtimi: išgyvenant būties nesaugumą, skausmą, kosminį bendrabūvio konfliktą. Kas seks paskui šį šunį vaiduoklį, tas patirs šešėlinę realybės pusę, išgyvendamas ne tik jos tamsą, bet ir grožį – iliuzijos, praeinamybės, mirtį pralenkiančios minties. Galbūt sutiks čia ir savo alter ego – ieškanti ,,kažko lengvesnio nei mūsų kūnai”.
