„Naujausioje Gintaro Grajausko knygoje atpažįstame susiformavusį autoriaus balsą, raišką, poetinę stilistiką. Eilėraščiai dažnai – siužetiški, kupini paradoksų, tačiau šį kartą – mažiau grotesko, ironijos, žaismės (nors esama), o daugiau geliančio ilgesio. Ypač svarbus knygos klodas – vaikystės ataidėjimai, prabėgantis, pabėgantis (?) laikas, skaudus prarasties dramatizmas. Ko gero, tai – viena intymiausių, atviriausių Gintaro knygų.“
— Alvydas Šlepikas, rašytojas
