Rinkinio „Varna su baltu plūksnu“ eilėraščiai prabyla aukštaičių uteniškių tarme, kuriuose poetė derina šiuolaikinio gyvenimo detales su laikui nepavaldžia praktine išmintimi. Nors autorė neneigia objektyvaus žinojimo vertės, tačiau primena nepamainomą subjektyvios patirties svarbą žmogiškojoje egzistencijoje. Neretai prieštaringas asmens vidinis pasaulis atskleidžiamas nevengiant pasijuokti iš savęs, patiriant nuostabą ir netikėtus išminties blyksnius.
Poetės kalba pulsuoja gyvybiškumu, o eilėraščių subjektės santykis su aukštaičių uteniškių tarme tampa neatsiejama jos dalimi – per vilnijančius gimtosios tarmės žodžius užgimsta savivoka, įvairiausi prisiminimai ir, žinoma, poezija.
