„Ko nori moteris? Visiškos savo kūno, proto, dvasios ir sielos kontrolės; visuomenės, kuriai ji priklauso, poveikio priemonių ir apsaugos savo gyvenimui, teisėms ir laimės paieškoms, įskaitant visiškų laisvę bei saugumų gyventi savo gyvenimų taip, kaip jai atrodo tinkama, ir teisę į visiškų lyčių lygybę dėl priėjimo prie viešosios ir namų erdvės, ir laisvo judėjimo joje, ir skriaudos, kliudančios ar varžančios tokių laisvę, atitaisymo.”
Ateina metas, kai pasijunti viena: išsiskyrusi, netekusi savojo žmogaus, vieniša ar gyvenanti santykiuose be meilės ir supratimo. Tą akimirką tiesiog nežinia, ką daryti, ko griebtis…
Psichoterapeutės Florence Falk knyga „Viena pati: moteriškos vienumos menas” teikia stiprybės: moko pažinti vienumą, atsikratyti baimių, abejonių, sąmyšio ir bejėgiškumo jausmo; kviečia ieškoti kelio į autentiškąją save, džiaugtis malonumais ir neįkainojamais turtais, kuriuos teikia buvimas vienumoje; o tada, su naujai atrastu pasitikėjimu, grįžti ir atkurti santykius su kitais žmonėmis.
Pasakodama įkvepiančias, intymias skirtingų moterų istorijas Florence Falk parodo, kokia svarbi yra vienuma moters gyvenime. Kad ir kaip gyventum, – tvirtoje sąjungoje ar viena, – turi išmokti būti pati viena, nes jei gebėsi būti visiškai laisva, nebijosi visuomenės vienatvei primetamų stigmų, tau atsivers tikrosios gyvenimo galimybė”Pagaliau! – įžvalgi ir jautri knyga, vedanti mus į vidinę laisvę, kuri įmanoma tik tada, kai susidraugaujame su vienuma. Ši knyga skirta visoms moterims: papasakotos istorijos ir pateikti praktiniai patarimai moko mus, kaip gyventi ir mylėti visa širdimi.”
Tara Brach, knygos „Radical Acceptance: Embracing Your Life with the Heart of a Buddha” autorė
Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė
Moto
„Moteris turi suaugti pati. Juk žodis „suaugti” tai ir reiškia – išmokti gyventi savarankiškai.”
Anne Morrow Lindberg „Jūros dovana”
„Kad ir kaip moterims patiktų remtis į stiprų petį, jaustis apsaugotomis ir palaikomomis, ar kad ir kaip vyrai norėtų, kad jos taip elgtųsi, moterys privalo leistis į gyvenimo kelionę vienos, o kad išliktų saugios kritiškoje padėtyje, jos turi šį bei tų išmanyti apie navigacijos taisykles. Idant vestume savo laivų, turime būti ir kapitonės, ir pilotės, ir inžinierės; stovėti prie vairo su lentelėmis ir kompasu; stebėti vėjų ir bangas, ir žinoti, kada nuleisti bures, o svarbiausia – mokėti perskaityti dangaus siunčiamus ženklus.”
Ištrauka iš Elizabeth Cady Stanton paskutinės kalbos „Savasties vienatvė'”, pasakytos Kongrese 1892 m.
„Nors ji ir toliau mezgė, sėdėdama tiesia nugara, dabar ji jautė save; ir toji savastis, išsivadavusi iš savo pančių, dabar buvo laisva keisčiausiems nuotykiams… Ji jautė laisvę, ramybę, o visų svarbiausia, sutelktumo jausmų, tarsi būtų įsitaisiusi ant stabilumo platformos.”
Virginia Woolf „Į švyturį”
