Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936-1982) antruoju asmeniu parašytame romane Žmogus, kuris miega tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.
Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi. Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.
„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis.“ – ištrauka iš knygos
Georges Perec (1936-1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littėrature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: La Vie mode d’emploi (1978), Les Choses (1965), La Disparition (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Medičis (1978) premijomis.
„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau.“ – Knygos vertėja Aušra Pokvietytė
