Virsmo simboliai (1952) – tai ketvirtoji, pataisyta ir papildyta 1912 m. pasirodžiusios C. G. Jungo knygos Libido virsmai ir simboliai laida.
„Ši knyga tapo riboženkliu, žyminčiu vietą, kur išsiskyrė du keliai. … tai buvo sprogimas visų tų psichikos turinių, kurie neišsiteko alsioje Freudo psichologijos ir pasaulėžiūros ankštumoje,“ – rašė Jungas.
Kertiniu jų nesutarimų akmeniu tapo Libido samprata. Freudas libido traktavo kaip grynai seksualinę energiją ir viską stengėsi paaiškinti savąja seksualumo teorija, kurią Jungas laikė vienpusiška ir nuvertinančia žmoguje glūdintį dvasinį pradą. Jo įsitikinimu, libido yra žmogaus psichinė energija apskritai, įgyjanti įvairias raiškos formas. Jis siekė atskleisti dvasinį seksualumo aspektą, numinozinę, simbolinę su kraujomaiša susijusių vaizdinių prasmę pasaulio tautų mitologijoje, religijose, menininkų kūryboje.
Ši knyga Virsmo simboliai, kainavusi Jungui draugystę su Freudu, tapo jo savarankiško mokslinio kelio pradžia. Iš jos išsirutuliojo kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sampratos.
