Šiame gausiai iliustruotame leidinyje supažindinama su dailininko biografija, apžvelgiamas jo pedagoginis darbas, aptariama visų grafikos rūšių kūryba, pateikiamas kūrinių katalogas ir bibliografija. Labai reikšmingą knygos dalį sudaro autentiški paties A. Kučo ir buvusių kolegų, šeimos draugų, mokinių atsiminimai. Nuoširdūs jo mokinių žodžiai atskleidžia esminius dailininko asmenybės bruožus, atgaivina visų pagarbą pelniusio profesionalaus, atidaus, taktiško dėstytojo, kuklaus, šilto ir santūraus žmogaus paveikslą.
Dailininkas Antanas Kučas XX a. lietuvių grafikos kontekste iškyla kaip tauri individualaus braižo ir individualios pasaulėjautos asmenybė. Be Antano Kučo kūrybos neįsivaizduojama ir XX a. lietuvių lakštinės grafikos raida. Tobulai įvaldęs įvairias grafikos, ypač medžio raižinio ir linoraižinio technikas, dailininkas sukūrė puikių estampų, kuriuose vyrauja jo pasaulėjautai artima lietuviško gamtovaizdžio, senojo kaimo ir jo žmogaus tema, įprasminta raiškiai individualia plastine kalba. Svarus dailininko indėlis ir į ekslibriso raidą. Kaip tik jis kartu su kitais Grafikos katedros dėstytojais supažindino studentus su šia sovietmečiu užmiršta smulkiosios grafikos šaka, skatino ją plėtoti, taip pat ir pats sukūrė daug įsimintinų knygos ženklų. Jis buvo ir tarp pirmųjų ketvirtojo dešimt-mečio lietuviškos knygos apipavidalintojų, kai dar tik tvirtinosi knygos, kaip vientiso meno objekto, samprata.
Didelį įspūdį mokiniams paliko Antano Kučo pedagoginis darbas. Kartu su kolegomis jis keturiasdešimt metų rengė jaunuosius menininkus aukštosiose Lietuvos dailės ugdymo įstaigose, pirmiausia – tuometiniame Dailės institute Vilniuje, ir išugdė ištisą profesionalių knygos meistrų ir estampų kūrėjų kartą.
Kaip ir visiems buvusiems Kauno meno mokyklos auklėtiniams, A. Kučui teko gyventi ir kurti ideologizuotoje, įvairių apribojimų saistytoje, kūrybos individualumo netoleravusioje aplinkoje. Vis dėlto, remdamasis neblėstančia klasika ir liaudies kūrybos tradicija, dailininkas originaliais, savito stiliaus ir raiškos formos estampais papildė XX a. antrosios pusės lietuvių lakštinės grafikos panoramą. Daugelis jo raižinių tapo chrestomatiniais mūsų grafikos pavyzdžiais. Ypač svarus dailininko indėlis į lietuviškos knygos meno raidą. Klasikine tradicija pagrįsta jo knygos meno samprata turėjo įtakos penktojo-devintojo dešimtmečių knygos apipavidalinimo plėtotei. Jis apipavidalino per 250 leidinių, iš kurių reikšmingiausiais to meto apdovanojimais buvo įvertinti Antano Krikščiukaičio-Aišbės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Simono Staneveičiaus, Žemaitės ir kitų garsių rašytojų iliustruoti kūriniai.
