„Jidi Majios lyrika – tai neįprastas, o drauge ir labai charakteringas naujųjų laikų pasaulinės kultūros faktas. Poetas rašo kiniškai, bet priklauso kitai tautai – Yi, arba nuosių. Ši daugmaž aštuonių milijonų tauta gyvena kalnų krašte ne per toliausiai nuo Vietnamo ir Tailando. Taigi jis yra dar vienu laipteliu nutolęs nuo mūsų kultūros, tačiau europietis skaitytojas jį supras iš karto.“
Tomas Venclova
Jidi Majios (gim. 1961 m., 吉狄馬加) poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų, išleista 30 šalių. Poetas apdovanotas Trečiuoju Kinijos poetų prizu, Guo Moruo, Zhuang Zhongwen literatūros prizais, gavo Bukarešto poezijos, Janickio premijas, Mkivos tarptautinį humanitarinį apdovanojimą ir kt. „Aš snieginis leopardas“ – pirmoji J. Majios rinktinė lietuvių kalba.
Žymaus šiuolaikinio Kinijos poeto Jidi Majios (Dzidi Madzijos) eilėraščių rinktinė – saitas tarp Lietuvos ir vienos iš 55-ių Kinijos tautinių mažumų – kalnuose gyvenančios Yi tautos, tiksliau, jos atšakos – nuosių. Nuosių kultūroje išsaugota daug senovinių animistinės pasaulėjautos elementų. Gimimą, santuoką ir mirtį ten iki šiol palydi šamanai, Yi žmonės gerbia kalnų, medžių ir akmenų dvasias ir keturis pasaulio sąrangos elementus – žemę, orą, ugnį ir vandenį. Sniegas nuosių kultūroje susijęs su dvasia, kuri įkūnija aukščiausias individo ar šeimos dorybes ir siekius. Grakšti ir šviesi J. Majios poezija perteikia tūkstantmetę nuosių išmintį, savitai atliepdama kiekvienos mažos, bet savo identitetą išlaikiusios tautos patirtį.
Jidi Majia buvo garsaus kinų poeto Ai Qingo (persekioto vadinamosios kultūrinės revoliucijos laikais) mokinys. Anksti susipažino su savojo krašto klasikine ir XX amžiaus literatūra, taip pat su Vakarų raštija. Bet jam labiausiai rūpi išsaugoti gimtąją nasių kultūrą, jos pirmykštį patrauklų pasaulėvaizdį, galintį praturtinti visų žemynų žmones. Jis junta gilią empatiją visoms sunkaus likimo tautoms, o tai artima daugybei europiečių. Jo ekspresyvi, laisvų intonacijų, metaforiška, neretai hiperbolizuojanti lyrika priklauso šiuolaikinei „savųjų šaknų ieškojimo” tėkmei. Susižavėjimas tautosaka priartina jį prie magiškojo realizmo. Aiškiai regimi poeto ryšiai su Europos, Amerikos, Afrikos lyrika. Skaitytojas lengvai pastebės jo stilistinę giminystę su tokiais poetais kaip Pablo Neruda ir Octavio Pazas, taip pat su „négritude” mokykla. Esama intertekstualinių ryšių su Rytų bei Vidurio Europos poetais, nuo Czesławo Miłoszo ligi Desankos Maksimović. Esama taip pat panašumų su lietuviais (nors tai, žinoma, poetikos sutapimai, o ne tiesioginis poveikis). Tatai derinasi su kinų ir Tolimųjų Rytų tradicija, taip pat su archajiška nasių mitologinių dainų tradicija, taigi lemia savitus efektus.”
