Strãzdas Antanas 1760 03 09Astravas (dabar Margėnai, Rokiškio rj.) 1833 04 23Kamajai (dabar Rokiškio rj.), lietuvių poetas, katalikų kunigas.
Mokėsi Skaistkalnės, Alūkstos, Daugpilio, Polocko vienuolynų mokyklose ir Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje Vilniuje. 1789 baigė Varnių kunigų seminariją. Nuo 1790 kunigavo parapijose, filijose ir kapelionijose Kupiškyje (1790–1791, 1798–1801, 1814), Subačiuje (1791–92), Karsakiškyje (1793–95, 1804–06), Jurgiškyje (apie 1796–97), Uoginiuose ir Kupreliškyje (1803), Diliuose (1809–11) ir kitur. Nuo 1814 nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Nuo 1820 gyveno Kamajuose. Už elgesį ne pagal luomo pašaukimą 1828 buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs 1829 grįžo į Kamajus. Lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtino kaip originali asmenybė, siekusi dvasios laisvės, atmetusi prisitaikymo etiką. Žmonių buvo vadinamas Strazdeliu, tapo daugelio anekdotinių pasakojimų veikėju.
Išleido poezijos rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (1814), kurį sudaro 9 pasaulietinio turinio eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. 1824 paskelbė odę Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant na pochwałę miasta Rygi). Buvo sudaręs didesnį poezijos rinkinį, bet jį išleisti sutrukdė Vilniaus cenzūra, rankraštis dingo, išliko eilėraščio Ei, Dieve, dievulaitis nuorašas. Beveik visi A. Strazdo eilėraščiai virto liaudies dainomis, sutautosakėjo tikriausiai ir nespausdintų kūrinių. Jam bandyta priskirti apie 40 anoniminių eiliavimų, rastų 19 a. poezijos rankraštiniuose rinkiniuose ar užrašytų iš žmonių. Poezijoje reiškė Šviečiamojo amžiaus pažiūras, J.‑J. Rousseau ir fiziokratų idėjas, kūrė viltingo pasaulio viziją. Poetizavo gamtą kaip žmogaus dvasią turtinantį šaltinį (Selianka aušra), kėlė valstiečio darbo ekonominę ir dorovinę prasmę (Strazdas), smerkė socialinę neteisybę, kvietė žmones prie harmonijos ir sutarimo (Giesmė apie siratas, Ei, Dieve, dievulaitis, Gegužėlė). Parašė žaidybinių eilių (Kiškis, Rudenėlis, Priečastis mergos, Pasterka, arba Piemenų giesmė, Pagrabas Palšio). Giesmėje prieš mišią (tapo populiaria katalikų giesme Pulkim ant kelių) sugestyviai išsakė aukščiausius žemiškus ir metafizinius krikščionio troškimus. Buvo veikiamas šviečiamosios lenkų poezijos (perėmė žanrines formas, silabinį metrą, strofiką, tikslų rimavimą) ir dainuojamosios lietuvių tautosakos (skolinosi siužetų, motyvų ir įvaizdžių, deminutyvinės leksikos, kalbėjimo intonacijų). Eiliuodamas idiles, eleginius, refleksinius ir humoristinius eilėraščius kartu eiliavo folkloro dvasios dainiškus, lyrinės nuotaikos ir stilistikos kūrinius.
Sudarė, įvadinį straipsnį parašė Brigita Speičytė, garso įrašus įskaitė Algirdas Latėnas.
Strazdo kūrybos originalumą lemia panaši kaip ir poeto biografijoje ribų peržengimo energija. Puikiai pažinojęs lietuvių sakytinę kūrybą (liaudies dainas) ir savojo meto rašytinę kūrybą, Strazdas savo eilėse sukūrė unikalią jų formų stilistinę dermę. Lietuvių poetinės kalbos „meistravimas“ buvo vienas iš Strazdo, lietuvių pasaulietinės poezijos pirmeivio, uždavinių.
