„Gyvenimo kelias“ – tai religinės filosofijos ir etinės minties kūrinys, kuriame Levas Tolstojus kruopščiai susumavo viso gyvenimo patirtį. Garsiojo rašytojo pažiūros į valstybę, mokslą, darbą, religiją, bažnyčią yra savitos, kai ką netgi šiandien jos stebina ir glumina.
„Gyvenimo kelias“ yra paskutinė didžiojo rusų rašytojo ir mąstytojo Levo Tolstojaus knyga. Ją autorius rašė ir sudarinėjo, panaudodamas anksčiau atskirais sąsiuviniais leistus filosofinius pamąstymus įvairiomis temomis, didaktinių skaitinių knygeles, kaip antai „Vakaro skaitiniai“, „Skaitiniai kiekvienai dienai“, ištraukas iš savo poleminių straipsnių. Žinoma, kad autorius spėjo perskaityti knygos korektūrą, bet jos pačios neišvydo. „Gyvenimo kelias“ pasirodė jau po autoriaus mirties – 1911 m. – smarkiai išcenzūruotas. Necenzūruotas knygos leidimas pirmą kartą pasirodė Čekijoje 1924 m., o Rusijoje toks leidimas išėjo tik 1950 m. jubiliejinių Tolstojaus „Raštų“ 45-ame tome.
Knyga išsiskyrė originalumu ir drąsa tada, kai buvo parašyta, išsiskiria tuo ir dabar, nes panašios struktūros veikalo, kuriame filosofinės religinės idėjos būtų natūraliai beletrizuotos, o skirtingų autorių tekstai darniai jungtųsi vienas su kitu, papildydami vienas kitą ir tarnautų knygos idėjai, pasaulinėje literatūroje nėra daug. Ir paties Tolstojaus pažiūros į valstybę, mokslą, darbą, religiją, bažnyčią yra originalios, dar ir šiandien kai ką galinčios stebinti ir šokiruoti. Daugelis dorovinių dalykų, pasaulėžiūros problemų ligi šiol tebekelia aštrią polemiką. Rašytojas panaudojo įvairių laikų literatūros klasikų, žymiausių pasaulio filosofų raštų ištraukas, taip pat religinių veikalų tekstus, aforizmus ir maksimas, nusakančias žmogiškosios patirties esmę, moralės dėsnių raidą, taikaus tautų sugyvenimo principus. Tolstojus apmąstė žmonijos dvasinę patirtį, remdamasis įvairiomis kultūromis, pasitelkdamas istorijos faktus, rašytinių šaltinių išmintį.
