„Narcizas ir Auksaburnis“ – dviejų draugų istorija. Jie visiškai nepanašūs: dvasiai tarnaujantis asketiškasis Narcizas ir gyvybingumu bei žydinčia pilnatve apdovanotas Auksaburnis. Vienam gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, antram – užtrokšti beorėje erdvėje. Tačiau jų kūniškos ir dvasinės prigimties prieštaravimus jungia ir bendri bruožai: abu yra kilnūs, abu ryškiai skiriasi nuo kitų gabumais ir abiem likimas yra skyręs ypatingą misiją.
Į vienuolyno mokyklą atvyksta Auksaburnis – jausmingas, guvus jaunuolis. Talentingą mokinį, sunkiai prisitaikantį prie griežtų mokyklos taisyklių, pastebi jaunas mokytojas – asketiškasis Narcizas. Netrukus ir Auksaburnis pajunta simpatiją mokytojui – jį žavi aštrus protas, disciplinos jausmas. Auksaburnis nori sekti mokytoju, bet Narcizas įtikina jaunuolį, kad askezė nėra jo pašaukimas.
Tad Auksaburnis palieka vienuolyną ir leidžiasi į estetinių ir kūno potyrių paieškas. Jis ieško laimės ir paprastų žmogiškų džiaugsmų, o kelrode žvaigžde jam tampa meilė moteriai, visos meilės apraiškos ir formos. Moteris užaugina Auksaburniui sparnus, bloškia tai į aistros bedugnę, tai į mirties nagus. Džiūgaudamas ir kentėdamas, Auksaburnis eina savo keliu.