Studijoje „Karšuvos žemė XIII–XIV amžiuje: praeitis ir paveldas“ nagrinėjama Karšuvos žemės istorinė raida XIII–XIV a. Šį strateginėje vietoje – pietvakariniame LDK pakraštyje – buvusį valdymo vienetą nuo XIII a. pabaigos intensyviai puldinėjo Vokiečių ordinas. Vien tik 1292–1330 m. laikotarpiu šaltiniuose minima apie 20 kryžiuočių žygių į Karšuvą. Svarbiausiais jų taikiniais tapo Aukaimio, Gedimino, Pūtvės pilys. Nežiūrint organizuoto pasipriešinimo, maždaug XIV a. 4 dešimtmetyje pietvakarinėje žemės dalyje nebeliko saugumą užtikrinusių pilių, ji tapo retai gyvenama teritorija. Vis dėlto Vokiečių ordinas Karšuvos taip ir neužkariavo. Studijoje siekiama išryškinti, kad tokią įvykių raidą lėmė ir Lietuvos valstybės pastangos, ir pačios Karšuvos žemės gynybinis potencialas.
Knygą „Karšuvos žemė XIII–XIV amžiuje: praeitis ir paveldas“ sudaro mokslo studija ir jos priedas. Pagrindinėje dalyje rašoma apie Karšuvos žemės, kurios teritorija apima didžiąją dalį dabartinių Tauragės ir Šilalės rajonų, istorinę raidą XIII–XIV amžiuje. Nagrinėjami šiame regione ypač intensyviai vykusio LDK karo su Vokiečių ordinu įvykiai, aptariamos žemės ribos, jos vidinė struktūra, pateikiamas Karšuvoje buvusių pilių ir gyvenviečių sąrašas. Leidinio priede publikuojami padavimai ir pasakojimai apie Tauragės bei Šilalės krašte esančius piliakalnius ir šventvietes. Knyga iliustruota schemomis, žemėlapių fragmentais bei aprašomų paveldo objektų nuotraukomis.
