Iki šiol nesibaigusios pandemijos metu kultūrinis gyvenimas sulėtėjo. Ypač 2020-2021 metais, kai išgyvenome ne vieną karantiną. Sulėtėjusi kasdienybė, nežinia, bejėgystė ir netektys ne vienam tapo melancholiško savo gyvenimo permąstymo akstinu. Lietuvos teatrui šis laikas atnešė ne vieną distopiją – liūdną ateities viziją. O štai teatrologė Audronė Girdzijauskaitė per šiuos porą metų sukūrė tekstų rinkinį apie praeitį bei dabartį – pandemijos nuotaikomis pažymėtas refleksijas apie neretai persipinančius savo asmeninį bei Lietuvos kultūrinį gyvenimą „Kovido meto užrašai“.
Audronė Girdzijauskaitė yra daugybės knygų ir straipsnių apie teatrą autorė. Bet Lietuvos
skaitytojams ji puikiai pažįstama ne tik kaip teatrologė. Lengvu, įtraukiančiu stiliumi
parašytos prisiminimų knygos „Atminties salos” (2008), „Nutolę balsai” (2011) bei
„Atminties šuliniai” (2020) gerokai peržengia teatro bendruomenės ribas ir yra tapusios XX
a. Lietuvos kultūros gyvenimo dokumentais.
Parašė monografijas Kazimiera Kymantaitė (1983), Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (2013), Vitalijaus Mazūro aukso amžius (2015), skyrius knygoms Lietuvių teatro istorija: 1929–1935 (knyga 1 2000), Lietuvių teatro istorija: 1935–1940 (knyga 2 2002), Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 (knyga 3), Teatro režisūra Baltijos šalyse (Teātra režija Baltijā), Ibseno suvokimas Lenkijoje ir Baltijos šalyse (Ibsen Reception in Poland and the Baltic Nations, visos 2006), Adomas Jacovskis (2008), Lietuvių teatro istorija: 1980–1990 (knyga 4), Lietuvos teatras (Lithuanian theater, abi 2009), atsiminimų knygas Atminties salos (2008), Laiškai žiūrovams (2009), Nutolę balsai (2011), Kovido meto užrašai (2022), eilėraščių knygą Pro langus (2018), biografinį romaną Atminties šuliniai (2020). Parengė knygas (straipsnių autorė ir sudarytoja): Jonas Jurašas (1995), Lėlė ir kaukė (1999), Amžinoji klajūnė (2004; apie pianistę A. Dvarionaitę), Jurgis Fledžinskas (2008), Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys (2017). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2018).
Girdzijauskáitė Audronė 1938 03 18Kaunas, lietuvių teatrologė, dailėtyrininkė. V. Girdzijausko duktė. Dr. (hum. m.; menotyros kand. 1989). 1963 baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. 1964–73 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros grupėje (nuo 1967 Menotyros sektorius). 1973–82 Vilniaus universitete dėstė teatro istoriją. 1983–88 dirbo Lietuvos konservatorijos Muzikos teorijos laboratorijoje, 1988–90 – Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1990–2002 – Kultūros ir meno institute. Nuo 2002 dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute, nuo 2003 vyriausioji mokslo darbuotoja. Nuo 1995 dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 2004 Lietuvos muzikos akademija); docentė (1996). Mokslinių tyrimų pagrindinės sritys: teatro istorija ir teorija, scenografija, lėlių teatro menas, Rytų teatras.
Naujausioje knygoje – daugiažanrių tekstų rinktinėje – „Kovido meto užrašai” ši autorė
jungia dabarties procesų apmąstymo bei prisiminimų rašymo talentą ir taip įtraukia į savo
asmeninę pandemijos meto kasdienybę. Šioje knygoje A. Girdzijauskaitė dalijasi
asmeninėmis patirtimis ir prisiminimais, apmąsto pandemijos paveiktos šiuolaikinės Lietuvos
kultūros slinktis.
