Kūno maištas. Tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Kafkos, M. Prousto biografinėmis istorijomis

Alice Miller

160 psl. | 150×210 | © 2022 | VAGA | ISBN: 9785415026463

€ 13.60

Neturime

Produkto kodas: 9785415026463 Kategorijos: , , Žymos: ,

„Kai nuolat nepaisoma kūno gyvasties palaikymo funkcijų, neretai kyla ligos. Viena iš tokių funkcijų – tai ištikimybė tikrajai mūsų istorijai. Todėl šioje knygoje daugiausia kalbama apie konfliktą tarp to, ką jaučiame ir žinome, nes tai įsirašę mūsų kūne, ir to, ką norėtume jausti, idant nenusižengtume dar ankstyvoje vaikystėje įdiegtoms moralinėms normoms.“
Alice Miller

Alice Miller (1923–2010) – šveicarų psichoterapeutė, žymi vaikystėje patirtų traumų specialistė, trylikos knygų, išleistų trisdešimtyje šalių, autorė. Lietuvių kalba jau yra pasirodžiusios šios autorės knygos: „Gyvenimo keliai“ (2013), „Nereikalingas raktas“ (2014), „Gabaus vaiko drama“ (2021).

Ketvirtasis Dievo įsakymas reikalauja gerbti ir mylėti tėvus. Jei suprastume, kad tai slaptas grasinimas – gyventume ilgai. Šis įsakymas turėtų galioti visiems. Tas, kas nori jo laikytis, net jei tėvai juo nesirūpino, su juo žiauriai elgėsi ir jį išnaudojo, turės išstumti tikrąsias emocijas.

Tačiau kūnas dažnai maištauja prieš tokį sielos luošinimą ir neįveiktas vaikystės traumas ir sunkiai suserga. Savo tiesas autorė pagrindžia remdamasi žymių kūrėjų, tokių kaip V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Schillerio, M. Prousto, J. Joyce’o kūriniais ir biografijomis, susiedama skausmingas rašytojų vaikystės patirtis su tolesniame gyvenime juos kankinusiomis problemomis: depresija, anoreksija, vėžiu ar net beprotybe.

 „Pagrindinė visų mano knygų tema yra vaikystės kančių neigimas. Kiekviena knyga sukasi apie tam tikrą šio reiškinio aspektą ir vieną sritį nušviečia ryškiau nei kitas. <…> Šioje knygoje keliamas klausimas, kokios yra tikrų ir stiprių emocijų neigimo pasekmės kūnui. Šias emocijas draudžia moralė ir religija. Remdamasi psichoterapijos – asmenine ir daugelio kitų žmonių – patirtimi padariau išvadą, kad vaikystėje skriausti žmonės tik visiškai išstūmę ir atskyrę emocijas gali mėginti laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo. Jie negali gerbti ir mylėti tėvų, nes pasąmonėje jų vis dar bijo. Net panorėję jie negali užmegzti ramių, pasitikėjimo kupinų tarpusavio santykių “, – kalba autorė.

 Psichoterapeutė tikina, kad įsisenėjusių, varginančių ligų priežastys dažniausiai glūdi gilioje vaikystėje, o viena pagrindinių priežasčių yra sutrikdyta vaiko emocinė raida, kuriai kartais sąmoningai, o kartais patys to nenorėdami kenkia tėvai. „Kai nuolat nepaisoma kūno gyvasties palaikymo funkcijų, neretai kyla ligos. Viena iš tokių funkcijų – tai ištikimybė tikrajai mūsų istorijai. Todėl šioje knygoje daugiausia kalbama apie konfliktą tarp to, ką jaučiame ir žinome, nes tai įsirašę mūsų kūne, ir to, ką norėtume jausti, idant nenusižengtume dar ankstyvoje vaikystėje įdiegtoms moralinėms normoms.

Paaiškėja, kad be kitų, viena konkreti ir visuotinai pripažinta norma, ketvirtasis Dievo įstatymas, mums dažnai trukdo įsileisti tikruosius jausmus, ir už šį kompromisą turime sumokėti ligomis. Knygoje pateikiama daug šį teiginį iliustruojančių pavyzdžių, tačiau pasakojamos ne viso gyvenimo istorijos, o labiausiai susitelkiama į santykius su kadaise smurtavusiais tėvais. Iš savo patirties sužinojau, kad kūnas yra visos gyvybiškai svarbios informacijos šaltinis, atveriantis kelią į didesnį savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Tik drįsusi įsileisti ir pajusti ilgai uždarytas emocijas ėmiau vis labiau laisvėti nuo praeities. Tikrų jausmų prievarta neišgausi. Jie kyla savaime ir visada turi priežastį, nors dažnai ši nuo mūsų lieka paslėpta. Negaliu prisiversti mylėti ar bent gerbti tėvų, jei mano kūnas dėl jam gerai žinomų priežasčių prieštarauja. Jei to nepaisau ir vis tik mėginu laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo, patiriu įtampą, ir taip būna visada, kai reikalauju iš savęs ko nors neįmanoma. Beveik visą gyvenimą mane kamavo įtampa. Stengiausi sukelti sau gerus jausmus, o į blogus nekreipti dėmesio, kad gyvenčiau pagal man priimtinas vertybes ir moralę. Tiesą sakant, kad būčiau mylima dukra. Vis dėlto nepavyko visko suderinti ir galiausiai teko pripažinti, kad negaliu išspausti iš savęs meilės, jeigu jos nėra. Antra vertus, suvokiau, kad tada, kai neprievartauju savęs ir nesistengiu laikytis moralės reikalavimų, meilės jausmas kyla savaime, pavyzdžiui, vaikams ir draugams. Jis atsiranda tik tada, kai jaučiuosi laisva ir atvira visiems savo jausmams, net ir neigiamiems“, – asmenine patirtimi dalijasi Alice Miller.

 

Autorius