Laikas leistis į svaiginančią blogio bedugnę, kur negalioja jokia moralė ir atsiveria gundanti laisvė nusikalsti.
„Maldororo giesmės“ (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai.
Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę. Šiuo tikslu grafas Lautréamont’as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių, nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių.
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas
