Šioje knygoje – intymūs jos autoriaus, A. Mončio sūnaus Jean-Christophe’o, atsiminimai, sustabdytos jo tėvo gyvenimo akimirkos, mintys apie įtraukiantį kūrybos procesą, jo filosofija, įvairios istorijos, išeivijos dailininkų bei intelektualų ratas ir stiprus ilgesys Lietuvai. Kartu tai ir pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Memuarai iliustruoti A. Mončio piešiniais, skulptūromis ir archyvinėmis nuotraukomis.
„Staiga mažytė Lietuva tampa dėmesio vertu objektu.
Ji drįsta mesti pirštinę Sovietų Sąjungai – didžiajai žmogėdrai. Dovydas prieš Galijotą.
Prancūzai nori žinoti ir atsigręžia į mus.
[…] Netgi mano Tėvas Antanas išsižada savo legendinės tylos. Užsidega, įsijaučia. Kiekvieną dieną pranešu jam šen bei ten nugirstas naujienas. Ar jam laisva Lietuva atrodo reali, neįtikėtina perspektyva?“ – (1990-1991) ištrauka iš knygos.
Jean-Christophe Mončys (gim. 1954)– aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: Je suis Lituanien – esu lietuvis.
Knygos leidybą dalinai parėmė Lietuvos kultūros ministerija ir Prancūzų institutas Lietuvoje.
