Rašydamas apie meilę grubus ir netašytas Charlesas Bukowski apsinuogina iki sielos gelmių. Šiame poezijos rinkinyje jis gaivališkai ir nepagražintai kalba apie dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis, kekšėmis ir nepasiekiamosiomis. Gyvastingu, šiurkščiu ir autentišku balsu eilėraščiuose taip pat prabyla nuolatiniai barų lankytojai, Amerikos darbininkai, atskalūnai ir nepritapėliai. Autorius anaiptol nepoetizuoja tikrovės, jis įžūliai, o kartais jautriai atsiverdamas plėšia nuo jos bet kokį paviršutiniškumą.
Charles Bukowski (1920–1994) – poetas ir prozininkas, vienų laikytas dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių rašytoju, kitų – vulgariu alkoholiku, kurio eilės apskritai neturėtų būti laikomos poezija. Jo eilėraščiai primena trumpus apsakymus, stiliui būdinga šnekamoji kalba, ironija ir sarkazmas. Svarbiausias kūrybos bruožas – sąžiningumas, dėl kurio autorių galima mėgti arba jo nekęsti.
Originalo kalba rinkinys „Meilė – tai pragaro šuva“ buvo išleistas prieš pat pasirodant autoriaus romanui „Moterys“, tad su juo daug kuo siejasi – gaivališkai ir nepagražintai pasakojama apie jo dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis ir kekšėmis. Kiti veikėjai – nuolatiniai barų lankytojai, Amerikos darbininkai, atskalūnai, marginalai.
Būdamas emocionalus žmogus, kartą savo redaktoriaus pavadintas „aistringu bepročiu“, jis atsiskleidžia kaip galintis būti kietas ir švelnus, jautrus ir šiurkštus. Atitinkamai ir poezijos rinkinyje autorius parodo daugybę galimų meilės pavidalų: savanaudišką ir narcizišką, atsitiktinę, paslaptingą ir skausmingą, galiausiai džiaugsmingą, kantrią ir daug ką atperkančią. Ch.Bukowskio eilėse pro purvą ir neviltį prasiveržia nenumaldomas gyvybingumas, vos pagaunami grožio mirksniai ir gili išmintis. Dažnai literatūros kritikai pabrėžia, kad tikrąją vertę turinti Ch.Bukowskio kūryba slypi ne jo romanuose ar apsakymuose, bet poezijoje, o ypač rinkinyje „Meilė – tai pragaro šuva“, kuriame jis narsto meilės įvairovę.
Elėraščiai sudaro ypatingą autoriaus kūrybinio palikimo dalį – išleista net per 30 poezijos knygų. Šis eilėraštis verstas iš 1977 m. pasirodžiusio rinkinio „Meilė – tai pragaro šuva“ („Love is a Dog from Hell“).
„vienatvė šiam pasauly – tokia milžiniška
kad justi net iš lėto laikrodžio rodyklių
slinkimo.
žmonės pervargę
juos suluošino
meilė arba meilės stoka.”
—
„tai mano fortepijonas.
suskamba telefonas, žmonės klausia,
ką veiki? gal norėtum su mumis
prisigert?
aš atsakau,
kad sėdžiu prie fortepijono.
ką?
sėdžiu prie fortepijono.
padedu ragelį.
žmonėms manęs reikia. aš juos
kažin ko pripildau. jei manęs
kurį laiką nepamato, juos ištinka
neviltis, jiems darosi bloga.
bet jei aš juos per dažnai matau,
bloga darosi man. sunku vis duoti,
kai pats nieko negauni.
o mano fortepijonas man atsako.
kartais tie jo atsakymai pernelyg negrabūs
ir nevykę.
o kartais man nuskyla ir aš pavarau kaip koks
Šopenas.
kartais išsimušu iš dienotvarkės,
nepataikau į natą. nieko
baisaus.
galiu atsisėst ir dėt šliauką ant
klavišų,
bet tai bus mano
šliauka.
šiaip ar taip, tai kur kas geriau,
negu sėdėt kambary
su 3 ar 4 žmonėm ir
jų fortepijonais.
tai mano fortepijonas,
ir jis geresnis už jų.
ir jiems jis patinka, ir jiems jis
nepatinka.”
