Apsakymai 8-12 m. vaikams
Trys piešiniai viename, o knygoje rasi magiškus akinius-langelius.
Kaip gerai būtų turėti stebuklingus akinius, pro kuriuos galėtume pažvelgti j kito žmogaus vidų – pamatyti, ką jis galvoja, kaip jaučiasi, apie ką svajoja! Šioje knygoje „Nematomi praradimai“ rasite tris spalvotus langelius, pro kuriuos žvelgiant į iliustracijas, ryškėja trys skirtingos tikrovės: vienoje yra tai, ką mes įpratę matyti, kitoje – kaip herojus iš tiesų jaučiasi, o trečioje – ko jis norėtų. Trumpi pasakojimai apie skaudžius vaikų išgyvenimus, kuriuos lydi tokie „stebuklingi” piešiniai, padės geriau suprasti kitą – kitokį, keistą, neįprastą, nesuprastą, atstumtą. Atvers slaptus nematomus praradimus.
Visas knygos paruošimas su tekstais, iliustracijomis ir maketu – nuo idėjos iki realizacijos – užtruko trejus metus.
„Knygos aplinka – iš mano vaikystės. Gyvenimas daugiabučiuose ir vasaros atgaiva pas močiutę soduose. Apie gerai pažįstamą aplinką lengviau rašyti, paprasčiau piešti veikėjus, tad savo patirtimi ir rėmiausi kurdama knygos siužetą. Istorija prasidėjo nuo trumpų pasakojimų apie personažus ir jų patirtis, paskui gimė idėja pabandyti juos visus sujungti į vieną pasakojimą. Man pačiai vaikystėje teko sutikti ir vaikų iš internatų ir protiškai bei fiziškai neįgalių vaikų, tai paliko stiprų įspūdį. Pradėjus rašyti atsiminimų kilo vis daugiau, dalį istorijų teko sugalvoti, kad viskas susijungtų į vieną visumą. Atsimenu, kad vaikai iš internatų būdavo demonizuojami, jei kas blogo nutikdavo mokykloje, kalti visada būdavo jie, visi vaikai žinodavo, kad jie neturi tėvų, jie būdavo kažkokie kitokie, įdomesni, pavojingesni, lyg daugiau gyvenimo matę, bet taip pat ir dėl visko kalti. Paprastai „normalūs“ vaikai su jais nedraugaudavo, o ir tėvai nenorėdavo tokių draugysčių. Tokių pat prisiminimų turiu ir apie neįgalius vaikus, jie amžinai girdėdavo, kaip „normaliesiems“ sakoma: „nespoksok, negražu“, „nežiūrėk, užsikrėsi“, o ir vadindavo juos visus vienu žodžiu „invalidas“, kad ir kokia būdavo jų negalia. Labai norėjau visa tai perteikti knygoje, šitą neįgalių ir tėvų paliktų vaikų demonizavimą ir jų atskirtį. Įspūdžiui pastiprinti išpaišiau juos tatuiruotėmis su ginklais, gyvatėmis, kortomis, kita simbolika, tuo parodydama, kaip „normalūs“ vaikai ir suaugę žmonės juos mato. Nemažai patirties su tokiais vaikais įgijau darydama animacijos edukacijas sutrikusios raidos ir traumas patyrusiems vaikams, teko išgirsti daug tikrai skausmingų istorijų”-savo mintis dėsto knygos autorė Rasa Joni.
