Dvitomėje filosofo prof. Arvydo Šliogerio knygoje „Niekis ir esmas” bandoma kelti problema, atsiradusi kartu su Vakarų metafizika, bet taip ir netapusi įdėmaus, analitinio žvilgsnio objektu ir savarankiška apmąstymų tema. Tai Niekio, nebūties ir negatyvumo problema, pirmą kartą patekusi į Parmenido akiratį, perimta krikščionybės, bet Naujųjų laikų filosofijoje nustumta į antrąjį planą.
Knygos „Niekis ir esmas” paantrašte galėtų būti kalbos figūra „Prieš nihilizmą“. Turimas galvoje naivusis nihilizmas, suvešėjęs „vartotojų visuomenėje“. Šiam nihilizmui priešinama vadinamoji „filotopija“ – žmogaus susisaistymas tiesiogine jusline aplinka, pagarba artumai, atvirumas tam, ką autorius vadina Esmo fenomenų lauku ir kas tradiciškai vadinama gražiu lietuvišku žodžiu: Tėviškė.
Antroji šios knygos „Niekis ir esmas” tema – bandymas apmąstyti žmogaus daiktiškąją konkretybę.
