Bandydami sukurti humanlike computer, mes tik transformuosim save į computerlike humans. Mes sukursim artificial intelligence – tai yra mūsų pačių intelligence taps artificial. Bet tik kaip prievarta išdresuotas gyvūnas. Tik kaip parodija. Hipnotiškam pamišime ieškodamas viską redukuojančių sprendimų, žmogus maniakiškai bandys paversti savo mintį minties funkcija. Bet tai niekada neįvyks. Tapdama vis funkcionalesnė, žmonija taps vis greitesnė, komplikuotesnė, primityvesnė ir efektyviai afektyvi įžengdama į Naujuosius Viduramžius minus mysterium, kur Dievas bus Mašina, valdanti vaikiškus jausmus ir trumpas mintis. Ir Mašinoje kaip Katedroje minia juoksis ir verks, jų beprasmiai riksmai aidės Mašinos skliautuose, o jų kraujas tekės šaltomis grindimis. Ir Mašina niekada netaps žmogiška, ir žmonės niekada netaps mašinomis, o tik callous childish monsters.
„Tomas Šinkariukas – dramaturgas, nuosekliai plėtojantis XX amžiaus avangardistų neišpurentus literatūrinius dirvožemius. T. Šinkariuko tekstai – tai greičiau ne užribio, o ribinė kūryba: ant ribos balansuoja ne tik veikėjai, bet ir pats autorius, pasirinkdamas ne autsaiderišką užribį, o ribinius, kraštutine žmogiškumo riba apibrėžtus siužetus, idėjas bei kalbėseną“ (Castor&Pollux).
