Aisopika yra dvikalbė knyga, dokumentuojanti ir pratęsianti Rūtos Junevičiūtės ezopinės kalbos studiją, 2020 m. pristatytą personalinėje parodoje tuo pačiu pavadinimu Nacionalinėje dailės galerijoje ir lauko instaliacijoje Rupert meno centre, Vilniuje. Atspirties tašku pasirinkusi istorinį ezopinės kalbos reiškinį, Lietuvos kultūroje paplitusį sovietmečiu, o dalyje Rusijos imperijos dar XIX a., Junevičiūtė siekia apsvarstyti kelių kartų tarpusavio ryšį, kolektyvinio identiteto kūrimo pilkąsias zonas bei (iš)cenzūravimo procesus mūsų kūnų archyvuose.
Ezopinė kalba – terminas, pavadintas senovės graikų pasakėtininko Ezopo (gr. Aísōpos) vardu, apibūdina koduotą komunikacijos sistemą, kai tekstas turi kelis dažnai vienas kitam prieštaraujančius reikšmių sluoksnius, vienu metu siekiančius perteikti ir oficialias, ir ardomąsias paslėptas žinutes. Paprastai ji naudojama valstybinės cenzūros sąlygomis oficialiai draudžiamoms ar tabu temoms ir nuomonėms perduoti. Kaip sistemą ją sudaro trys nariai – autorius, cenzorius ir suvokėjas. Jai būdingi įvairūs daugžodžiavimo ir eufemizavimo būdai, užuominos ir poetinis perfrazavimas, tad ši kalba taip pat gali būti vertinama kaip estetinis stilius – nutylėjimų, maskavimo ir parodijos poetika. Kita vertus, ją galima kritikuoti kaip prisitaikymo ir nuolankumo išraišką.
Leidinyje publikuojami parodoje „Aisopika“ eksponuoti menininkių tekstai, diskusija tarp ezopinę kalbą ir cenzūros įtakas tyrusių lietuvių akademikų, specialiai katalogui menotyrininko Edgaro Gerasimovičiaus, menininkės Goshkos Macugos ir dramaturgės Anos Vujanović parašyti teminiai esė bei 1983 m. pirmą kartą publikuotas poeto, rašytojo, disidento Tomo Venclovos straipsnis.
Tekstų autoriai: Alfonsas Andriuškevičius, Edgaras Gerasimovičius, Rūta Junevičiūtė, Goshka Macuga, Anastasia Sosunova, Grėtė Šmitaitė, Tomas Venclova, Ana Vujanović. Publikuojama diskusija tarp Pauliaus Jevsejevo, Rūtos Junevičiūtės, Valdemaro Klumbio, Loretos Mačianskaitės, Martyno Mankaus, Julijos Reklaitės, Dalios Satkauskytės, Dainiaus Vanago.
The bilingual book Aesopica’ documents and extends Rūta Junevičiūtė’s research on the Aesopian language and the influence of political censorship to contemporary collective body, first presented in 2020 as the eponymous solo exhibition at the National Gallery of Art and as a permanent outdoor installation at the Rupert Art Center, Vilnius.
„Nuo daugialypių krizių degančiame pasaulyje estetika vis dažniau jungiama su pasakojimais apie etiką. R.Junevičiūtės Aisopika yra puikus daugialypio etikos ir estetikos derinimo pavyzdys. Knyga yra ir itin įdomus istorinių, žinomų ir kylančių autorių iš Centrinės ir Rytų Europos tekstų rinkinys, ir autorės parodą bei kūrybą platesniame kontekste išplečiantis tekstinis ir vizualinis diskursas.”– Valentinas Klimašauskas, rašytojas ir kuratorius
Interviu apie leidinį:
Taking as a starting point the historical phenomenon of Aesopian language, which was widespread in Lithuanian culture during the Soviet era, and in parts of the Russian Empire as early as the 19th century, Junevičiūtė aims to investigate the interrelationship between generations, the gray zones of collective identity creation and the processes of (un)censoring the archives of our bodies.
Aesopian language – a term coined after Ancient Greek fabulist Aesop (gr. Aísōpos), is a type of cryptic communication system, where a text has several layers of meaning often contradictory to each other and which seek to convey official and subversive hidden meanings simultaneously. It is usually employed under conditions of omnipresent state censorship to communicate officially forbidden or taboo subjects and opinions. As a system it contains three members – an author, a censor, and a reader. It uses various modes of circumlocution and euphemisation, innuendo and poetic paraphrasing, which can also be seen as an aesthetic style. It has been advocated for artistic benefits as poetics of omissions, concealment, and travesty. On the other hand, it has been criticized as a sign of conformity and humiliation. In Lithuania, after the fall of the Soviet Union, it has been popularly regarded as a position of dissent, but such an interpretation received criticism from contemporary scholars. “Such a mode of expression is probably as old as censorship itself” – a historian told us.
The publication consists of the artists’ texts presented in the exhibition ‘Aesopica’, a discussion between Lithuanian academics who studied Aesopian language and the influence of censorship to the cultural forms, thematic essays written for the catalog by art critic Edgaras Gerasimovičius, artist Goshka Macuga and dramaturge Ana Vujanović, and the article by poet, writer, dissident Tomas Venclova, first published in 1983.
Text contributors: Alfonsas Andriuškevičius, Edgaras Gerasimovičius, Rūta Junevičiūtė, Goshka Macuga, Anastasia Sosunova, Grėtė Šmitaitė, Tomas Venclova, Ana Vujanović.
Participants of the discussion: Paulius Jevsejevas, Rūta Junevičiūtė, Valdemaras Klumbys, Loreta Mačianskaitė, Martynas Mankus, Julija Reklaitė, Dalia Satkauskytė, Dainius Vanagas.
‘In a world ablaze with multiple crises, aesthetics are increasingly intertwined with narratives about ethics. Junevičiūtė’s ‘Aesopica’ is a prime example of this multidimensional fusion of ethics and aesthetics. The book not only comprises an intriguing collection of historical texts by both renowned and emerging authors from Central and Eastern Europe, but also is in itself a textual and visual discourse, that extends the author’s exhibition and works into a broader context.’ – writer and curator Valentinas Klimašauskas
