Jutta Noak novelių knygoje Violetinė suknelė personažų lūpomis stengiasi įvertinti ir įvardinti kasdieninio gyvenimo amžinąsias vertybes. Tačiau atskiri epizodai, žingsniai, žodžiai iš šalies atrodo išplaukiantys iš nesudėtingo šeimos gyvenimo per išpažintį, norą save apginti, susiduria su neišmatuojama erdve ir laiku ir atsiliepia mumyse. Autorė gana tragiškų likimų bei išgyvenimų krizę piešia nedramatizuodama, atvirkščiai, viską priima lyg likimo duotybę, tuo pačiu apgindama ir pagrindinius novelių personažus, leisdama suvokti, jog kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas kyla iš jo vidinio pasaulio. Kartais netgi nesistengia padėti ir neužkerta kelio tragedijai – viskas užkoduojama būtinybei, ir ne tik.
Autorė Jutta Noak tarsi nori pabrėžti, kad mūsų pretenzijos gyvenimui, mūsų viltys bei netektys – tai mūsų sąmonės padarinys, bet kad tai pajustum reikia, jog sąmonė nušvistų iki apakimo, iki skausmingo suvokimo: „Ką mums reiškia gyvenimas? Kas mes tokie? Iš kur atėjome? Ką veikiame šiame pasaulyje? Ko norime iš jo? Kur keliaujame? Kas mūsų laukia?“
„Kartais norisi dėti tašką ir neberašyti, tačiau tie lapeliuose užrašyti tekstai vibruoja ir lyg magnetas pritraukia…Atitolstu trumpam…Grįžtu…Ir vėl rašau, supratusi,kad kūryba – mano gyvenimo, manojo pasaulio dalis…” – Jutta Noak
