Egzilyje kūręs Rimas Vėžys (1933–2019) vadintas poetu, rodančiu tamsiąją mėnulio pusę, juokdariu ir neklaužada. Eilėraščiuose apstu paradoksalių situacijų, jie trykšta humoru, žaisminga ironija ir autoironija, tęsia avangardistų idėjas ir išlieka analogų neturinčiu lietuvių literatūros reiškiniu. Po daugelio metų Rimo Vėžio tekstai iš JAV išleistų knygų „Raidės laiko griaučiuose“ (1969) ir „Šešėliai veidrodyje“ (2002) pasiekia Lietuvą vienoje rinktinėje.
„Poetas, kuris pasmerktas būti satyriku, t. y. rimtųjų cecho brolių nustumtas į Olimpo papėdę, gali pasinaudoti „trečiojo brolio teise“, apsimesti kvailiu ir sakyti visiems tiesą į akis.“ – Rašytojas Sigitas Parulskis
„Rimo Vėžio poezija išsiskiria XX a. lietuvių egzodo literatūroje, visai kita perspektyva grąžindama prie bežemių kartos eilėraščių. Lietuviško avangardo kanoną papildo svarbus, bet iki šiol buvęs primirštas (daugeliui gal ir visai nežinotas) vardas.“ – Literatūrologė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė
„Nonkonformistinei pozicijai išreikšti Rimas Vėžys renkasi beveik netransformuotas futurizmo ar dadaizmo technologijas, o realybę dažnai interpretuoja optimistiškai. Eksperimentas, provokacija – pagrindiniai jo kūrybos principai.“ – Kultūrologas prof. Saulius Keturakis
Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje.
