Brolis Jonas rašo žmonėms, kurie turi laiko skaityti ir mąstyti. Knygos neįmanoma perbėgti praverčiant lapus. Ji priešinasi bet kokiam skubotumui ir paviršutiniškumui – ar mąstymo, ar tikėjimo, ar pokalbio. Juk kalbama apie svarbiausią ir slėpiningiausią dalyką: kas būna, kai siela, viską palikusi, pasuka Dievo link?
Dvasinės tikrovės gelmė galbūt pirmą kartą mistikos istorijoje čia išsakyta su tokia poetine jėga ir tokiu filosofiniu tikslumu. Brolis Jonas pats išgyveno visa tai, ką aprašė – tai gąsdinantis ir trikdantis patyrimas. Jis nepalieka vietos niekam, kas netikra. Bet šie tekstai skirti ne atbaidyti, o sustiprinti. Tai vedlio užrašai. Jis rašo ne tik apie Dievo artumą, bet ir apie jo nutolimą, vienatvę, gyvenimą ne tik be Dievo, bet ir be jokios žemiškos paguodos. Šioje sukrečiančioje patirtyje belieka viena atrama – meilė, kuri ieškantįjį galiausiai atveda į jo Tikslą.
