Moderniosios austrų literatūros klasikas Robertas Musilis (1880-1942) šiandien žinomas ir vertinamas visų pirma kaip monumentalaus romano „Žmogus be savybių” (1930-1943; liet. 2004, 2005) autorius. Kone visa ankstesnė rašytojo kūryba, visas ligtolinis gyvenimas yra tartum pasirengimas šiam neregėtai plataus užmojo darbui, trukusiam du dešimtmečius, iki pat mirties.
R. Musilis gimė Klagenfurte, inžinieriaus ir pedagogo šeimoje. Tėvas sūnui buvo numatęs karininko karjerą. Bet šis apsisprendė kitaip: metė karo mokslus, tapo inžinieriumi konstruktoriumi, lyg ir rengėsi moksliniam darbui, tačiau dar sykį pakeitė planus ir išvyko į Berlyną studijuoti filosofijos, matematikos, fizikos ir psichologijos. Galiausiai atsidėjo vien rašymui. Pirmasis romanas „Auklėtinio Terleso sumaištys” (1906; liet. 1988) atnešė Musiliui trumpalaikį pripažinimą.
Kritikai gyrė šią gilių psichologinių įžvalgų pažėrusią paauglystės studiją. Tačiau pačiam autoriui dvasinės herojaus sumaištys ir abejotini nuotykiai garbioje mokykloje tebuvo medžiaga patyrinėti, kokia trapi ir lengvai peržengiama riba skiria du pasaulius: racionalųjį – tariamai tikrą, proto sutvarkytą ir suvokiamą, ir tą kitą – iracionalųjį, paslaptingą.
Vėlesni kūriniai – drama „Svajokliai” (1921), novelių triptikas „Trys moterys” (1921-1923), meistriška novelė „Juodasis strazdas” (1928) – kiekvienas savaip kvietė žvelgti kiaurai vadinamosios tikrovės ieškant kitų jos galimybių ir pratino „esamo nesureikšminti labiau negu nesamo”. O tai ne kas kita, kaip galimybių jausmą turinčio žmogaus – žmogaus be savybių – gebėjimai.
Jaunystėje Musilis vadino save „monsieur le vivisecteur” ir bandė prasiskverbti į pačias sielos ir proto gelmes.
Vieno reikšmingiausių XX a. vokiečiakalbių rašytojų, romano „Žmogus be savybių” autoriaus austro Roberto Musilio (1880-1942) drama „Svajokliai” svarbi ne tik jo paties kūrybinėje biografijoje. Parašyta 1921 m., ji pasuka negailestingo žmogaus sielos gelmių tyrinėjimo keliu, kuriuo vėliau leisis daugelis iškilių šiuolaikinės vokiečių, austrų ir šveicarų dramos kūrėjų.
„Svajokliai” – tartum didžiojo R. Musilio romano Žmogus be savybių „paralelinė akcija”, perkelta į sceną. Ir čia tikrovė suskilusi į dvi – išorinę ir vidinę, ir čia herojai bando užčiuopti tą trečiąją, „neišrastą” galimybę. Drama pasakoja apie draugystę keturių žmonių, kurie kadaise buvo labai artimi ir kurių susitikimas prabėgus metams kelia esmingą klausimą, ko vertas visas jų ligtolinis gyvenimas.
Atplėšęs savo mylimąją Reginą nuo sutuoktinio Jozefo, profesoriaus ir garbingo žmogaus, Anzelmas atsiveža ją j jaunų dienų bičiulio Tomo namus. Jozefas skuba žmoną susigrąžinti. Atvykęs randa Anzelmą, viliojantį Mariją – Tomo, kurį iš tikrųjų myli, žmoną ir Reginos seserį…
Po šia painia (ne)meilės trikampių istorija slepia si kita – apie draugystę keturių žmonių, kurie kadaise buvo labai artimi ir kurių susitikimas vaikystės namuose tampa beatodairiška kova dėl meilės, pripažinimo ir galios kitam. Keturi žmonės – ir penktas, kurio jau nebėra gyvo ir dėl kurio mirties (ar prieš kurį, dėl savo gyvenimų) visi jaučiasi bent kiek kalti.
„Svajokliuose”, kaip ir didžiajame Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių”, susiduria svajotojai, „neaiškūs” svaičiotojai, ir „aiškūs”, praktiški kasdieniai žmonės. Ir čia plėtojama garsioji Musilio priešprieša -realybės jausmą ir galimybių jausmą turinčių žmonių. Pastarieji – svajokliai, aistringi bejausmiai svajotojai, anapus tikrumo ir teisėtumo ribų bandantys užčiuopti gyvenimo nepateiktą, tą trečiąją, dar „neišrastą” žmogiškosios būties galimybę.
„[…] Jeigu esama realybės jausmo, o juk niekas nesuabejos, kad jis turi teisę egzistuoti, tai turi būti ir kažkas, ką būtų galima vadinti galimybių jausmu.
Jį turintis, pavyzdžiui, nesakys: čia atsitiko, atsitiks, turi atsitikti tai ar šitai; ne, jis pamanys: galėtų, galbūt arba tikriausiai turėtų atsitikti; ir jeigu jam aiškinama, kad kas nors yra taip, kaip yra, tai jis galvoja: na, turbūt galėtų būti ir kitaip. Taigi galimybių jausmą tiktų apihbrėžti kaip gebėjimą mąstyti visa, kas lygiai taip pat būtų įmanoma, ir esamo nesureikšminti labiau negu nesamo. […] Tokie galimybių žmonės, kaip sakoma, lekioja padebesiais, skendi fantazijų, svajonių ir tariamosios nuosakos miglose; vaikams toks polinkis per jėgą išvaromas, jiems girdint tie žmonės vadinami fantastais, svajotojais, ištižėliais […].
Tačiau galimumai – tai ne vien silpnų nervų žmonių svajonės, bet ir dar nepabudę Dievo ketinimai. Galimas įvykis ar galima tiesa nėra tai, kas lieka iš tikro įvykio ir tikros tiesos atėmus realumo dėmenį, ne, tie galimi dalykai, bent jau jų gerbėjų akimis, turi kažką labai dieviško – ugnies, polėkio, valios kurti ir sąmoningo utopišku-mo, kuris nesibijo tikrovės, o veikiau laiko ją užduotimi ir išradimu.”
ROBERT MUSIL, Žmogus be savybių
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
