Dim. plk. Firewicziaus knyga – nepaprastas dėmesio vertas leidinys. Knyga vertinga kaip liudijimas ar net kaip istorinis dokumentas. Ji padeda perprasti sudėtingus klausimus, aprėpiančius Lenkijos ir Lietuvos santykius bei padėtį, susiklosčiusią Lietuvoje XX amžiaus pabaigoje. […] Firevičiaus prisiminimai […] parašyti labai išsamiai […] ir su pagarba mūsų kaimynams lietuviams. Knyga bus nepakeičiamas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems, kurie domisi nūdienos Lietuva.
Prof. Piotr Lossowski
Ši knyga yra kaip veidrodis: gerai pažįstamas veidas ne visada gražus, bet jis tikras, savas, negalima jo pakeisti ir pasakyti – tai ne aš.
Andžejus Firevičius (Andrzej Firewicz) gimė 1941 m. sausio 2 d. Lydoje, bet vaikystę praleido Kaune (1946–1956). Į Lenkiją išvažiavo 1965 m. Varšuvoje baigęs vidurinę mokyklą, 1960 m. įstojo į kariuomenę ir 1963 m. baigė Kauno aviacijos karininkų mokyklą Olescinoje. 1969–1974 m. neakivaizdžiai studijavo Gdansko universiteto teisės fakultete, kurį baigęs gavo tarptautinės teisės magistro laipsnį. 1985 m. jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Nuo 1993 m. gegužės iki 1996 m. rugsėjo mėn. dirbo Lenkijos karo atašė Vilniuje, o 1994–1996 – ir Rygoje. 1999 m. išėjo į atsargą. Gyvena Varšuvoje.
Atsargos pulkininko Andrzejaus Firewicziaus knyga – nepaprastas dėmesio vertas leidinys. Regis, niekada anksčiau dar taip nėra buvę, kad III Lenkijos Respublikos diplomatinės tarnybos, šiuo atveju jos karinės žinybos, darbuotojas, ką tik pasitraukęs iš tikrosios tarnybos, surašytų knygoje savo prisiminimus ir pateiktų juos viešajai nuomonei. Tai padaryta taip kruopščiai, objektyviai, sąžiningai ir atsakingai, o ypač, jei kalbėsime apie karinius reikalus, gerai išmanant dalyką, kad viešai paskelbtą pasakojimą galima apibūdinti kaip kažką panašaus į dienoraštį ar prisiminimus.
Pulkininkas Firewiczius buvo karo atašė Vilniuje, tad jo knyga, būdama vertinga kaip liudijimas ar netgi istorinis dokumentas, padeda pažinti ir suvokti ganėtinai sudėtingus klausimus, susijusius su Lenkijos ir Lietuvos santykiais, Lietuvos padėtimi XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje. Ši knyga – tai pavyzdys, patvirtinantis žinomą principą, kad prisiminimai yra juo svarbesni, juo per trumpesnė laiką jie yra surašomi. Neabejotinai prie to dar prisideda specifiniai rašytojo gebėjimai, mokėjimas atrinkti esminius dalykus, taip pat autoriui būdingi nešališkumas ir pasakojimo tikslumas.
(…) Iš daugelio pateiktų dalykų norėčiau savo recenzijoje stabtelėti tik ties keliomis, mano manymu, įdomiausiomis problemomis.
Tad svarbiausi atrodo Lenkijos ir Lietuvos santykiai, pirmiausia Lietuvos ir Lenkijos sutarties sudarymo reikalai. Autorius aprašo sunkumus, kurių būta šio akto pasirašymo priešistorėje, kurie lėmė, kad tai įvyko palyginti vėlai, nes 1994 m. balandžio 26 d., kaip jis teisingai nurodo, trukdė skirtingi praeities vertinimai ir lietuvių abejonės.
(…) Autorius išdėsto prielaidą, kad lemtingą reikšmę derybose turėjo Andrzejaus Zakrzewskio, prezidento Lecho Waùęsos asmeninio atstovo, vizitas Vilniuje. Tą prielaidą galiu visiškai patvirtinti, nes ministras Zakrzewskis pasakojo man apie savo sunkius pokalbius, naudotus argumentus ir apie pasiektą susitarimą. Jis rėmėsi tuo, kad iš sutarties teksto buvo pašalinti istoriniai vertinimai, kurie pripažinti istorikų sritimi, tačiau, be kita ko, jame atsirado formuluotė, pabrėžianti, kad „gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje“.
(…) Autorius daug ir reguliariai rašo apie Lenkijos ir Lietuvos karinio bendradarbiavimo plėtrą. Jis pristato mums abiejų šalių gynybos ministrų, generolų vizitų eigą. Jis rašo, kad pagal 1994 m. susitarimą keturių lietuvių karininkų grupė išvyko į kelių mėnesių kursus, vykusius Mechanizuotosios kariuomenės aukštojoje karininkų mokykloje Vroclave. Iš viso per jo kadenciją panašius kursus baigė 13 Lietuvos kariuomenės karininkų.
Labai artimus darbo ryšius užmezgė 15-oji motorizuotoji divizija su Lietuvos Geležinio Vilko brigada. 1996 m. pradžioje mokytis lietuvių kalbos į Lietuvą keliems mėnesiams išvyko šeši lenkų karininkai. „Lietuvos karo akademijos vadovybės palankumas, – pabrėžia Firewiczius, – kursantams iš Lenkijos buvo iš tikrųjų didelis.“
Karinis bendradarbiavimas pasireiškia taip pat lenkų kariuomenei perduodant Lietuvos kariuomenei įvairią įrangą. Tai, be kita ko, buvo šarvuočiai (BRDM-2), taip pat minosvaidžiai, sunkvežimiai ir galiausiai penki sraigtasparniai MI-2. Šios dovanos – esminga parama besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.
Knygoje galima rasti daug informacijos apie įvairius to meto įvykius Lietuvoje, pirmiausia susijusius su užsienio politika ir tarptautinės padėties sritimi. Autorius plačiai aprašo Lietuvos pastangas ir siekius stoti į NATO. Jis nurodo, kad Lietuva buvo pasirengusi pradėti darbą siekiant įvesti demokratinę kariuomenės kontrolę, karinio biudžeto atvirumą, bendrą su NATO pratybų ir mokymų planavimą. Ji ketino bendradarbiauti su NATO dalyvaujant taikos operacijose. Iš knygos matyti, kad per trumpą laiką tokių ketinimų buvo neįmanoma įvykdyti. 1995 m. pradžioje Vilniuje lankėsi Vokietijos gynybos ministerijos delegacija, vadovaujama generolo Fischerio. Lenkijos atašė pasinaudojo proga ir paklausė generolo, ką jis mano apie galimybę priimti Lietuvą į NATO. Generolas Fischeris taip atsakė į šį klausimą: „Ar jūs, pone pulkininke, įsivaizduojate, kad galima situacija, jog Aljanso teritorijos viduje atsirastų rusiškasis Kaliningrado srities anklavas?“ Autorius iš to padarė išvadą, kad Lietuvos kelias į NATO dar bus ilgas.
Apskritai, autoriaus nuomone, Kaliningrado problemos Lietuvos politikoje užėmė svarbią vietą. Tai buvo vienas iš dviejų pagrindinių santykių su Rusija klausimų. Jis patraukė ir Lietuvos viešosios nuomonės dėmesį. Laikraščiuose buvo rašoma, kad Lietuva, kol Kaliningrado sritis priklausysianti Rusijai, negalėsianti tapti visiškai nepriklausoma šalimi. Tačiau realiai santykiuose su šia sritimi Lietuva rėmėsi 1991 m. liepos 29 d. sutartimi su Rusijos Federacija, kurioje pripažinta dabartinė siena su Rusija.
Su tuo susijęs kitas svarbus santykių su Rusijos Federacija aspektas – automobilių ir geležinkelio tranzito klausimas bei elektros energijos ir dujų tiekimas per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį. Verta pacituoti, ką autorius rašo šia svarbia tema: „Karinis tranzitas iš Rusijos į Kaliningradą kėlė didelį nerimą lietuviams. Dauguma politinių partijų manė, kad karinio tranzito klausimu su Rusija nereikia sudarinėti jokių sutarčių (…). Tačiau pastebėtas faktas, jog iš esmės karinis tranzitas vyksta viena kryptimi – iš Kaliningrado į Rusiją – ir Rusijos kariuomenė pamažu palieka sritį, o karinė įranga ten iš Rusijos nevežama. Tai buvo naudinga Lietuvai.“
Autorius taip pat pažymėjo, kad pablogėjo Lietuvos ir Baltarusijos santykiai, tai atsitiko 1994 m. sausį, pasitraukus Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Stanislavui Šuškevičiui (…). Nesantaiką sukėlė taip pat ginčas dėl Adutiškio geležinkelio stoties priklausomybės.
