Bhagavadgyta („Viešpaties giesmė“, IV–III a. pr. Kr.) – vienas iškiliausių ne tik senovės Indijos, bet ir visos žmonijos literatūrinių-filosofinių kūrinių. Bhagavadgyta moko, kad asmuo, išsilaisvinęs iš aistrų ir baimės, perėjęs švarinančią išminties liepsną, pasiekia būseną, kai susiliejama su Absoliutu, Brahmanu. Menine įtaiga ir minties galia ji prilygsta Jobo knygai, Ekleziastui, Dao De Jingui, šv. Pauliaus laiškams ar Platonui.
Širdyje kiekvienos būtybės
didis Viešpats gyvena, Ardžuna, –
Jis lyg puodžius – ant žiedžiamo rato –
jas vis suka majos galybe.
Autoriumi yra laikomas Vjasa. Šventraštis sukurtas maždaug V–II a. pr. Kr.
„Bet svarbu man buvo iš to dvasinio lygio, iš kurio „Bhagavad-gitos“ kūrėjai ją parašė, jos giliausiąjį tūrį ir lietuviškai apreikšti, ypačiai jos pagrindines mintis, būtent, kad esame DIEVUJE ir Jame turime sąmoningėti. Visa „Bhagavad-gita“, galėtume sakyti, visa gyvenimo giesmė, siekia sukelti žmogui sąmoningumą ir galią, kad ryškintų tą savo gyvenimo prasmę.” – Vydūnas
