Romantiška tyros, nuostabios meilės istorija, kurios fonas – mūsų nacionalinė šventovė Vilniaus Aušros vartai. Istorinė grožinė literatūra leidžia autentiškai patirti skirtingus laikotarpius ir kultūras, iš arti pamatyti senovės papročius, tradicijas ir tuometinio gyvenimo iššūkius.
Neprilygstamo gotikos architektūros šedevro – Šventosios Onos bažnyčios – statybos istorijos legenda. Tragiška kunigaikščių pilies gaisro istorija. Kiti su Vilniaus bažnyčiomis, kitokiais pastatais, gatvėmis, priemiesčiais ir, žinoma, vilniečiais susiję ir tikri, ir ne visai tikri įvykiai, nutikimai.
Toks yra šio, vieno žymiausių lenkų rašytojo ir istoriko Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887), beje, studijavusio Vilniaus universitete ir būtent Vilniuje debiutavusio kaip rašytojo, jaunatviškų, romantiškų kūrinių rinkinys „Išblyškusios Aušros vartų mergaitės istorija“.
J. I. Kraševskis buvo vienas produktyviausių pasaulio rašytojų. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 600 tomų (iš jų – 223 romanai). Parašė 29 romanų ciklą iš IX–XVIII a. Lenkijos istorijos. Populiariausi ciklo romanai yra „Senas padavimas“ (1876), „Dievo rūstybė“ (1886). Sukūrė saksoniškąją trilogiją – romanus „Grafienė Kozel“ (1874), „Briūlis“ (2 t., 1875), „Iš Septynerių metų karo“ (1876); valstietiškos tematikos romanų „Uliana“ (1843), „Ostapas Bondarčiukas“ (1874); apysakas apie 1863 m. sukilimą „Šnipas“ (1864), „Maskolius“ (1865). Parašė poezijos kūrinių, poemų, pjesių, istorijos ir publicistikos veikalų, literatūros tyrinėjimų, atsiminimų knygą „Nuo lopšio iki kapo“ (1885). Lietuvių kalba dar išleista istorija apie Janašą Korčaką (1902), apysaka apie meistrą Tvardovskį (1908), romanai „Lėlės“ (1994), „Juodasis perliukas“ (1996).
J. I. Kraševskis domėjosi Lietuvos istorija, tautosaka, lietuvių kultūriniu gyvenimu. Parašė Vilniaus istoriją „Vilnius nuo pradžios iki 1750 m.“ (4 t., 1838–1842), knygas apie Lietuvą „Polesės, Voluinės ir Lietuvos atsiminimai“ (1840), „Vytauto Lietuva“ (1850), veikalą „Menas slavų kraštuose, daugiausia Lenkijoje ir ikikrikščioniškoje Lietuvoje“ (1860). Istoriniame kraštotyriniame veikale „Lietuva“ (2 t., 1847–1850) paskelbė apie 400 lietuviškų patarlių ir priežodžių, lietuviškų knygų sąrašą iki 1800 m., studiją „Lietuvių dainos“. Lietuvos istorijos praeitis vaizduojama grožiniuose kūriniuose: 1838 m. išspausdintoje poezijos rinktinėje, poemos „Anafelas“ dalyse „Vitolio rauda“ (1840), „Mindaugas“ (1842), „Vytauto kovos“ (1844), apysakose „Švento Mykolo bažnyčia Vilniuje“ (1833), „Kunigas“ (1882), romane „Karalių motina“ (2 d., 1883) .
