„Pasakų parkas“ pasižymi savita estetika – energingu ir nenuosaikiu kalbėjimu, žongliravimu įvairiais stiliais, autorius motyvuotai naudojasi plačiu meninių raiškos priemonių spektru. Eilėraščiuose atsiskleidžia platus kultūrinis akiratis, subtilus humoro jausmas, o savarankiškas estetinių problemų formulavimas išskiria juos iš kitų jaunosios kartos autorių kūrybos. „Pasakų parkas“ – vienas Vilniaus parkų – tampa knygos temine ašimi, kuri žymi tiek konkrečią Vilniaus miesto erdvę, tiek neišsipildžiusią šios erdvės utopiją. Rinkinyje žaismingai atskleidžiamos žiaurumo, geismo, išsiskyrimo, susvetimėjimo temos, autoriui svarbi kalbos problema, reikšmės kūrimo ir ribotumo klausimas.
Simonas Bernotas (gim. 1993) – poetas, vertėjas. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas ir intermedialių literatūros studijų magistrantūrą. Debiutinė jo poezijos knyga „Reivas“ (2019) pelnė Lietuvos kultūros ministerijos Metų debiuto premiją.
„Atsimenu, prieš keliolika metų dalyvavau „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymuose, po jų kalbėjausi su jaunąja skaitove ir ji paminėjo, kad mano eilėraščiai primena Rimvydo Stankevičiaus. Tiesą sakant, tada nelabai žinojau, kas jis toks, dar nebuvau susipažinęs su jo poezija. Mums besišnekučiuojant, priėjo vyriškis, paspaudė man ranką ir pasakė, kad būsiu poetas. Aš jo neatpažinau, padėkojau, ir tiek. Paskui ta pati pašnekovė pasakė, kad tai ir buvo R. Stankevičius. Daug laiko jau praėjo, bet šį nutikimą iki šiol prisimenu. Tad palaikymas kūrybinio kelio pradžioje yra svarbus.
Pasakų parkas turi savo reputaciją. Bet po pirmos knygos ir magistro studijų baigimo dar reikliau, atidžiau pradėjau vertinti savo tekstus. Tobulėti visada yra kur ir noras judėti pirmyn manęs kol kas neapleido. Iš pradžių apie knygą, juolab jos pavadinimą, negalvojau, tiesiog rašiau eilėraščius. Paskui pastebėjau, kad tematiškai atsiranda tam tikra jungtis, tą jungtį ir pavadinau Pasakų parku. Kai kuriuos eilėraščius parašiau jau sugalvojęs knygos konceptą. Man patinka tas Pasakų parko lūkesčių neišpildymas: jis turėjo tapti jaukia šeimos erdve, o išėjo kaip išėjo (artimiau lietuviškoms pasakoms). Tiesa, dabar ta erdvė gan pasikeitus, bent jau kiek pačiam teko vaikščiot, ji nebėra tokia atgrasi ar pavojinga. Aišku, ne visi žino apie Pasakų parką kaip apie konkrečią Vilniaus vietą bet, manau, atpažinimas nėra būtinas. Nežinant Pasakų parkas veikia tiesiog kaip tematiką nurodantis knygos pavadinimas. Pasakų parkas – nejauki, pavojinga erdvė, kurioje gali jaustis saugus, nebent kai pats esi grėsmingas. Manau, literatūrai brutalumas yra būtinas. Pastangos kalbėti atsargiai, įtikti visiems yra bergždžios. Sterilūs tekstai nejaudina, greitai užsimiršta. Šiandien kaip niekad svarbu drąsiai reikšti savo poziciją,”- savo mintimis dalinasi knygos autorius Simonas Bernotas.
„Pasakų parkas“ – antroji autoriaus eilėraščių knyga.
Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Viršelyje ir knygos vidaus iliustracijoms panaudotas
Jono Jurciko tapybos darbas „Tvora“, 2015 m., drobė, akrilas, 200 × 250 cm,
MO muziejaus kolekcija
