2023 m. „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtoja poezijos kategorijoje
„Gimiau ir užaugau Panevėžio rajone, Šilų miestelyje tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Baigusi mokyklą atsikrausčiau į Vilnių studijuoti biofizikos ir molekulinės biologijos. Šiuo metu studijuoju biochemiją doktorantūroje Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas yra mokslas – tai, be ko bent kol kas neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be meno irgi nelabai – taip ir laviruoju, manau, šios sritys viena kitą papildo ir tik pagerina. Sunku kalbėti apie savo kūrybą, tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas atras vis kitų temų ir požiūrio kampų. Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais. Bendrai, sakyčiau, kad jie – apie vienokias ar kitokias sistemas, buvimą su jomis ir jų dalimi.
Visad maniau, kad parašiau pirmąjį tekstą antroje klasėje, pamokos metu. Tada tiesiog atėjo suvokimas, kad galiu kažką imti ir parašyti, iš nieko – man tai pasirodė labai įdomu ir smagu, gal todėl ir rašau. Bet tvarkydama vaikystės reliktus, radau piešinį-eilėraštį apie rudenį, kuris skambėjo taip: „Ruduo ruduo jau krinta / lapai pamažu / ruduo ruduo už lango / vis labiau tamsu / ruduo ruduo jau keltis / reike mums ankščiau.“ Ir parašas, prie kurio nurodyta – „rašytoja“. Man buvo gal penkeri ar šešeri. Skaityti ir rašyti išmokau labai anksti, už tai esu dėkinga seserų žaidimams. Nežinau, kodėl rašau, stengiuosi to nedaryti, nerašau specialiai. Dabar rašau tik tada, kai kažkas susidėlioja savaime ir neiškrenta iš galvos. Gal todėl esu itin neproduktyvi, per metus parašau vos kelis tekstus. Daug taisau, redaguoju ir „marinuoju“, didžioji dalis tekstų taip ir lieka taisymo stadijos. Ir „Mikrosferoje“ yra tekstų, kurie man nelabai. O kad laikas dalyvauti konkurse, man jau keletą metų kartoja pažįstamos rašytojos ir rašytojai. Šiemet pagaliau prisiruošiau sudėlioti rankraštį ir buvau nustebinta sėkmės,”- savo mintimis dalinasi knygos autorė Justina Žvirblytė
Į knygą pakliuvę tekstai radosi stebint mikro- ir makroobjektus, vidines ir išorines sistemas. Pastebėjau, kad poezijoje galioja tie patys dėsniai kaip ir gamtoje – pavyzdžiui, dideli dalykai, pakankamai nuo jų nutolus, pasidaro absurdiškai maži. Gal ir gerai?
