Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias. Itin privati teritorija.
Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, – unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų (tarnų, veidrodžių, portretų) baikščiai gudrios akys. Ponas keliauja. Taigi. Kur dėti dalgį?
| Autorius |
|---|
