„Kol dar su žmogum nesusipažinom, mūsų smegenys sukonstruoja ir paskui
vėl sugriauna jo vaizdą begalybę kartų, o kai mūsų įsivaizdavimas apie
žmogų pagaliau nusistovi, tai dar jokiu būdu nereiškia, kad supratom
tikrąją to žmogaus esmę, o tik tai, kad mūsų jis daugiau nebedomina.”
Romanas „Sudužo” parašytas 1929-1930 m. Kaune ir jau seniai tapęs švedų literatūros klasika, bet tik pastaruoju dešimtmečiu išverstas į didžiąsias Europos kalbas ir iškart sužavėjęs skaitytojus, o kritikų pripažintas modernizmo klasikos šedevru.
„Sudužo” (Sönder) – vienintelis švediškai kūrusio anksti mirusio suomių rašytojo Henry’o Parlando (1908–1930) romanas. Švediškas-suomiškas-lietuviškas rašytojo likimas įstabiai susijęs su dabar jau istorinėmis ryškiomis šių šalių asmenybėmis, o lietuviškoji gija dar laukia mūsų kultūros literatūros tyrinėtojų dėmesio.
„Laukia atradimas – nedidukas, nuostabiai daugiabriaunis modernizmo klasikos šedevras, kurio akiratyje – miestelis nuošaly nuo įprastinių centrų. <…> Sudužo sukurtas Lietuvoje, Kaune, kur prasiskolinęs menininkas nuo 1929-ųjų gegužės dirbo Švedijos konsulate. 1930 m. lapkričio 10 d. Henry Parlandas ten ir miršta, nuo skarlatinos, būdamas vos dvidešimt dvejų, – kaip dabar matyti, vienas talentingiausių savo kartos rašytojų.“
Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2007 09 27
„Labiausiai esu užsiėmęs savo romanu. Jis mano gyvenimui suteikė visiškai naują turinį, ir per visą šią savaitę nebuvau blogai nusiteikęs nė vieno vienintelio karto. Iki šiol mano gyvenime to dar nėra buvę. O romanas dabar rutuliojasi pats savaime. Tai pasakojimas, šiek tiek įkvėptas Prousto, apie kurį aš jau tikriausiai anksčiau esu rašęs. Taigi jo siužetas yra supintas su prisiminimo procesu, man rašant vykstančiu manyje, o šis, savo ruožtu – su knygos atsiradimo procesu. Viskas prasideda nuo fotografijų ryškinimo, jos sukelia prisiminimus, kurie užlieja puslapius…“
Iš Henry‘o Parlando laiško motinai, Kaunas, 1930 02 08
„Jis paėmė ją po savaitės ar dviejų ir jautė, kad jo pergalė yra grynas atsitiktinumas, ir nereikia ginčyti, jog tame daug tiesos. Tai nebuvo nieko daugiau, tik abipusis kodėl-gi-ne pabandymas, nes abudu suvokė, kad nesugeba pajusti tikros meilės ir kad beprasmiška ilgiau jos laukti. Jų susitikimai iš pradžių buvo gaiviai paženklinti improvizacijos, bet paskui ėmė virsti mirtinai nuobodžiais pasisėdėjimais kavinėse ir pasivaikščiojimais, ir iš to abejingumo, kuris tokiu būdu išaugo, Ami vieną vakarą leidosi užvedama aukštyn į jo kambarį ir klusniai, be susidomėjimo, nusirengė. Jis jai padėjo su šaltu mandagumu, kuris iš pat pradžių atėmė iš situacijos visą romantiškumą, bet kartu ir sukliudė jai pavirsti visiška kiaulyste. Mat iš tiesų jis jau seniai buvo nurengęs ją akimis, ir kol ji nusirenginėjo suknelę, jis jautė tik sausą susijaudinimą, kaip mokslininkas, išvystęs teoriją ir atrandąs jos atitikmenį tikrovėje. O po kelių valandų ji klusniai išėjo savais keliais, jis išlydėjo ją į gatvę ir matė, kaip vakaras pamažu ištrina jos siluetą. Bet lėtai lipant laiptais aukštyn jį suėmė jausmas, kad šįkart įklimpo giliau nei paprastai, mat kažkas jos laikysenoje atsisveikinant bylojo, kad tai pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, ji dar sugrįš. Mat jiedu suprato, kad kažkokiu būdu tinka vienas kitam; abu negebėjo patirti gilesnių jausmų, bet abu buvo pakankamai protingi ir sąžiningi, kad tai suvoktų”
Iš švedvų k. vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw
