„Vidinė Evangelija” – pirmoji šveicarų teologo, mistiko, rašytojo Maurice’o Zundelio knyga lietuviškai, kurioje autorius kalba apie tylą, maldą, blogio problemą, žmogaus svarbą ir jo kasdienį buvimą Dievo akivaizdoje.
„O, pagaliau turime pasakyti, į kokį Dievą tikime! Tik galbūt lengviau bus pasakyti, į kokį Dievą netikime – visa, kas siaura, menka, neteisinga, žiauru, negali kilti iš Jo. Ir Jis daugybę kartą viršija visa, ką mūsą menas, mokslas, šventumas ir meilė galėjo atrasti, ieškodami Jo spindesio.”
Maurice Zundel
„Šią knygą daugelis laiko geriausiu įvadu į Maurice’o Zundelio pasaulį.”
Dr. Povilas Aleksandravičius
„Kartas nuo karto vykdavau į Lozaną tik tam, kad atlikčiau išpažintį pas tėvą Zundelį. Tą kartu su juo praleistą valandą jausdavau, kad dalyvauju ypatingame gyvenime. Per patį Zundelio asmenį buvo tiesiog natūraliai įeinama į Dievo paslaptį, į absoliutą.”
Tėvas Henri Grouės
Maurice’as Zundelis (1897-1975) – šveicarų kunigas, mąstytojas, poetas, teologas, mistikas. Benediktas XVI jį yra pavadinęs mūsų laikų dvasiniu mokytoju. Išsamią jo biografiją rasite Claudio Dalia Costa knygoje „Maurice Zundel. Šiuolaikinis mistikas”.
Maurice’as Zundelis gimė 1897 m. nedideliame Šveicarijos miestelyje Nešatelyje, katalikiškoje šeimoje. Mokykloje turėjo bičiulį, kuris mėgo balsu skaityti literatūrinius kūrinius. 1911 m. Maurice’as klausėsi šio draugo skaitomos V. Hugo Vargdienių ištraukos apie Žaną Valžaną ir vyskupą, atleidusį jam vagystę: sukrėstas vyskupo gesto, Žanas radikaliai pasikeičia ir ima žengti šventumo keliu… Klausydamasis šio pasakojimo, Maurice’as pasijuto taip, tarsi būtų atradęs svarbiausią gyvenimo dėsnį. Kitą kartą buvo skaitomi Palaiminimai iš Mato evangelijos (Kalno pamokslas). Klausantis jų „Kristus nustojo būti gražiu paveikslėliu, abstrakčia sąvoka“, Jo balsą paauglys išgirdo kaip čia pat esančio draugo balsą, „gyvojo Dievo gyvą žodį“, tarsi „Evangelija būtų asmuo“.
Tų pačių metų gruodžio 8 d., gimtojo miestelio bažnyčioje melsdamasis prie Marijos statulos, Maurice’as pajuto „kažką žodžiais neišreiškiamo: paslaptingą malonę, buvimą, kažkokį betarpišką kvietimą… nieko matomo, bet kažką vidinio… tam tikrą šviesos pripildytą ryšį su Kažkuo, kame tyrumas sutapo su būtimi“. Šiuos vidinius įvykius ir reikia laikyti mistiniu Zundelio atsivertimu.
1913–1915 m. jaunuolis mokėsi Einzydelno benediktinų vienuolyno mokykloje (Zundelis visada išliks benediktinų oblatu), kurios koplyčioje atrado liturgijos ir tylos paslaptį – beveik fiziškai juntamą gyvenimo šaltinį. Taigi, aštuoniolikmetis Zundelis jau buvo įgavęs tą mistinę asmenybės struktūrą, kurios pagrindu formuosis visos vėlesnės jo patirtys, atradimai ir mąstymas. 1915–1919 m. studijavo Fribūro kunigų seminarijoje, kurioje jautė kontrastą tarp sauso scholastinio filosofijos-teologijos mokymo ir vidinės Kristaus patirties. Šio kontrasto išgyvenimas Zundelį lydės visą gyvenimą, jo akyse nė kiek nemenkindamas filosofijos bei teologijos vertės, bet skatindamas bet kokią abstrakciją suvokti ir išreikšti per vidinę patirtį.
Vidinės evangelijos skaitytojas neabejotinai pastebės, kad kai kurie šios knygos puslapiai yra persunkti rūpesčiu skurstančiaisiais. 1933–1937 m. gyveno Paryžiuje, kur Neji priemiestyje užėmė mokyklos kapeliono postą. Čia ir gimė Vidinė evangelija, knyga, kurią daugelis laiko geriausiu įvadu į Zundelio pasaulį. Nuo 1938 m. prasidėjo Artimųjų Rytų periodas: vis dar negrąžintas į savo vyskupiją, Zundelis metus studijavo Jeruzalės Biblijos mokykloje, o vėliau, iki 1946 m., gyveno Egipte bei Libane. Čia išmoko senąsias biblines kalbas, taip pat arabų, kruopščiai išstudijavo Koraną, atliko teologinius didžiųjų monoteistinių religijų lyginamuosius tyrimus. Šiuo laikotarpiu Zundelis išgarsėjo kaip ypatingas rekolekcijų vedėjas ir paskaitininkas.
Pasauliniu mastu į Zundelį dėmesys buvo atkreiptas tik 1972 m., kai Paulius VI pakvietė jį vadovauti Vatikano kurijos gavėnios rekolekcijoms. Jose išsakytų mąstymų pagrindu Zundelis parašė paskutinę savo knygą Koks žmogus ir koks Dievas?. Ji buvo išleista jau po mirties. Maurice’as Zundelis mirė 1975 m.
