Monografija „Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija” rašyta 2014–2015 metais, vykdant projektą „Fenomenologija Vosyliaus Sezemano filosofijoje”.
Sezemano filosofija apmąstoma susiejant ją su XX a. pradžios filosofiniu kontekstu. Atskleidžiami Sezemano filosofijos ryšiai su fenomenologine filosofija, parodoma, kaip jis transformuoja neokantinę pažinimo teoriją. Nagrinėjamos objektyvuoto ir neobjektyvuoto žinojimo, savęs pažinimo, kultūros krizės, estetinės patirties problemos.
Monografija „Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija” skirta visiems besidomintiems Lietuvos filosofijos istorija ir fenomenologija. Vosylius Sezemanas 1923-1963 metais dėstė estetikos, logikos ir filosofijos paskaitas Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Yra išlikę jo parengtų kursų užrašai, o taip pat rengiamų publikacijai straipsnių tezės.
„Jonkus žvelgia į Sezemaną ne per tradicinės biografijos, bet per jo filosofinės minties sąlyčio su fenomenologija prizmę. Tokia prieiga ženkliai praplečia istorinės studijos ribas. Mokslo metais sėmęsis žinių iš garsiausių to meto neokantininkų, Sezemanas su laiku kritiškai peržvelgė jų nuostatas, permąstęs jas iš fenomenologijos bei kitų filosofijos teorijų perspektyvos. Daugialypio Sezemano filosofijos korpuso rekonstrukcija reikalauja aukšto lygio filosofijos kompetencijos. Įdirbis fenomenologijos srityje leidžia Jonkui savarankiškomis refleksijomis ne tik pristatyti Sezemano mintį, bet ir atskleisti jos formavimo sąlygas bei galimas alternatyvas. Kitaip sakant, Jonkus ne vien pristato ir apžvelgia Sezemano filosofines nuostatas, t. y. rašo ne vien apie Sezemano filosofiją (tai būtų būdinga tradicinei istorinei filosofinei studijai), bet ir mąsto kartu su Sezemanu.“
Nerijus Milerius
„Dalius Jonkus neišvengiamai įsirašo į sociokultūrinius rėmus, kuriuos greitomis nubrėžiau, o kartu yra reikšminga išimtis. Naujausioje savo knygoje jis atsigręžia į lietuviškosios fenomenologijos praeitį, tyrimo objektu pasirenka neabejotinai reikšmingiausią jos reiškinį – Vosyliaus Sezemano tekstus. Jonkus yra kalbėjęs ir rašęs apie Sezemaną daug anksčiau, negu sėdo rašyti šios knygos, jis yra daug Sezemano skaitęs, susiradęs jo straipsnių tarpukario vokiečių filosofinėje periodikoje ir rankraščių archyve. Jis siekia ne aprašyti Sezemaną kaip tam tikrą filosofijos istorijos epizodą, bet iš naujo apmąstyti Sezemano idėjas.”
Arūnas Sverdiolas
