Vokiečių švankų knyga apie Tilį Ulenšpygelį yra vienas populiariausių vėlyvųjų Viduramžių kūrinių. Knygoje „Linksmos istorijos apie Tilį Ulenšpygelį, gimusi Braunšveigo žemėje”atsiskleidžia pagarsėjusio pokštininko gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Kiekvienoje istorijoje aprašomas koks nors nutikimas – pats savaime liaudiškas anekdotas. Kartais herojaus poelgiai atrodo nemotyvuotai vulgarūs, bet tai, kas nūdienos skaitytojui sukeltų užuojautą ar pasibjaurėjimą, ano meto žmonėms kėlė juoką.
Knygoje vaizduojamos išdaigos ir šelmystės, šiuolaikiniais standartais vertinant, nenusileidžia Justino Jankevičiaus pokštams. Tik dar turi ir papildomą planą – kūrinys supažindina su to meto amatais, papročiais, ydomis, paprastų žmonių pasaulėvoka. Kaip mūsiškiai žemaičiai pasakytų: tik šik ir ėd, šik ir ėd. Tokias istorijas drąsesni tėvai gali skaityti ir mažamečiui prieš miegą – vietoje tradicinių pasakų.
Pavyzdžiui: „Jis įėjo į vieną trobą ir rado moteriškę, iš varškės spaudžiančią sūrį. Ji sėdėjo pasilenkusi, rankos buvo užimtos, o panosėje karojo ilgas snarglys.“ Šios istorijos moralas tas, kad vietoje varškėn įmušto kiaušinio užtektų ir snarglio. Arba štai kaip Ulenšpygelis nuginčija jį laukan už pagadintą orą norėjusi išvaryti meistrą: „Meistre, nieko nebus. Bezdalas neina ten, kur šalta, jis visada ten, kur šilta. Pabandykite patys: pabezdėkite, ir smarvė sulįs jums į nosį, nes atėjo iš šiltos vietos.“ Ką ir bepridursi…
Iš vokiečių žemaičių kalbos vertė Liucija Citvičiūtė
