Žinoma rašytoja Vanda Juknaitė (knygos Šermenys, Stiklo šalis, Išsiduosi. Balsu ir kt.) knygoje Tariamas iš tamsos kalbasi su vaikais. Su ypatingų likimų vaikais. Nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto ar šiaip sudėtingesnio gyvenimo. Sukrečianti autentika, vaikų noras ir gebėjimas kalbėtis egzistenciniais klausimais, stokojančiųjų nusiteikimas patirti būties pilnatvę – tokie bendriausi šių skirtingų pokalbių bruožai. Jie skleidžia šviesą, atkuria žodžių ir vertybių reikšmes.
Knygoje spausdinami keliolika pokalbių, iliustruotų Veliučionių specializuotų globos namų vaikų eilėraščių rankraščiais ir mokinių piešiniais iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos fondų. Pasak kritikės Gintos Čingaitės, „jie labai kitokie, – visi vaikai. Ir kiekvienas su savo aureole. Ta gyvybė, esmė, branda, pulsuojanti iš jų sužeistų širdžių, daugiausia, atrodytų, dėl fizinės negalios, yra mūsų visų, suaugusiųjų, pasaulio atspindys, jie apšviečia mūsų silpnumą ir negalią gyventi.“
„Tariamas iš tamsos“ – tai plačiai žinoma unikali knyga. Tai trečias knygos leidimas. Pirmą kartą pasirodžiusi 2007 m., ši knyga įrašyta į mokymo programą, 2011 m. išleista Izraelyje hebrajų kalba, remiantis šios knygos idėja sukurtas Giedrės Beinoriūtės filmas Pokalbiai rimtomis temomis.
Iš pokalbių:
Janušas: Vis tiek nebūna taip, kad jau matom, jog visai niekas niekada nepavyks. Būna kartais, kad nepavyksta iš pirmo, iš antro, iš dešimto karto, bet vis tiek kada nors gyvenime, jeigu tu tą tikslą užsibrėžei ir siaubingai tokia didžiulė jėga tave traukia prie jo, nori tu tą padaryti, tau visada būtinai pasiseks.
Loreta: Man gyvenime viskas yra brangu. Ir skausmas. Ir labai didelis skausmas man yra brangus. Man brangus net mažas akmenukas.
V. J.: Kaip tu manai, kodėl tiek daug žmonių nevertina gyvenimo?
Loreta: Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nieko nėra. Nėra nieko daugiau.
„Jie labai kitokie, – visi vaikai. Ir kiekvienas su savo aureole. Ta gyvybė, esmė, branda, pulsuojanti iš jų sužeistų širdžių, daugiausia, atrodytų, dėl fizinės negalios, yra mūsų visų, suaugusiųjų, pasaulio atspindys, jie apšviečia mūsų silpnumą ir negalią gyventi.“
Ginta Čingaitė
